Režisierius Marijus Bagdonavičius Peru džiuglėse šamanams šoko „Klumpakojį“

Mariui nepatinka žodis „šamanas“. Ypatingomis galiomis garsėjančius džiunglių žmones jis geriau vadintų šventikais. Mat su būgnais, padarytais iš žmonių kaulų, ir ritualiniais šokiais šie indėnai neturi nieko bendra. Šipibų genties šamanai – dvasios gydytojai. „Gali tai suprasti vos su jais susipažinęs, – tikina Marius. – Vyriausiasis vardu Pachih-manih, išvertus iš indėnų kalbos tai reiškia „Tas, kuris žino, kaip paklausti“. Antrasis indėnas, kuris su mumis keliavo, buvo vardu Dehob-ishoh – „Tas, kuris yra gražus iš vidaus“. Taip pat moteris su dviem vardais: Shloy La – „Nuostabus Mėnulio kvapas“ ir Kannah Killa – „Geroji Žemė“. Jie visada būdavo trise.“

Žmonės su ginklais

Susitikti su Peru šamanais galimybę Mariui suteikė jau dvidešimt metų Anduose gyvenantis čekas biologas Peteris Chobotas. Besidomintis šalia Amazonės gyvenančios genties kultūra, neįtikėtinomis jos žiniomis apie augalus ir žmogaus kūno bei sielos vienovę, biologijos mokslų daktaras yra įkūręs Amazonės miškų gelbėjimo organizaciją „Laisvoji planeta“ ir rūpinasi indėnais. Retsykiais Peteris Chobotas grįžta į Europą, čia organizuoja seminarus ir dalijasi šipibų genties šamanų patirtimi. „Buvau apie jį skaitęs, pamaniau, būtų įdomu susipažinti su tokiu žmogumi, – kelionės priešistorę prisimena Marius. – Vienas žmogus pažadėjo padėti. Peteris tuo metu buvo Italijoje. Susisiekėme, pakviečiau atvykti į Vilnių. Vėliau paaiškėjo, kad Peteris turi daug sentimentų Lietuvai, užtat nesunkiai sutiko. Jis visada sako, kad Lietuva – pavargusių sielų šalis, ramusis užutėkis. Paskaita praėjo puikiai, susirinko pilna salė, Peteris pasakojo apie Peru, apie inkų palikimą, apie indėnus, jų harmoningą gyvenimo būdą, apie šamanus ir jų dvasines keliones iš vieno pasaulio į kitą.“

Armijos poste palikome savo pirštų atspaudus ir pasirašėme, kad neturėsime pretenzijų, jei po šito žygio mūsų neras. Džiunglės niekada nežinai, kaip pasielgs priešais tave iš tankmės išlindęs žmogus su ginklu.

Po susitikimo Vilniuje Peteris pasakė Mariui: „Turi viską pamatyti savo akimis.“ „Tačiau tokios kelionės į Peru kainuoja daug, kam Peteriui reikalingas dar kažkoks lietuvis Mariukas? – dabar svarsto jis. – Ir vietų nėra tose grupėse, bet Peteris pasistengė, kad atsidurčiau vienoje jų.“

Šių metų pradžioje į kelionę išsirengė 18 žmonių. Tarp jų buvo Peterio tėvas – čekų menininkas Jaroslavas Chobotas, du etnografai – taip pat iš Čekijos, viena garso režisierė ir daugiau nei dešimt ypač turtingų žmonių iš Maskvos – didžiulių restoranų tinklų, gamyklų, natūralaus gydymo centrų savininkai. Jiems tokios kelionės kainuoja brangiai, turtuoliai susimoka ne tik už save, bet ir sumoka už čeko organizuojamą ekspediciją.

Atskridę į sostinę Limą, keliautojai susirinko šiaurinėje Peru dalyje, kur turėjo prasidėti kelionė. Čia pasitiko Peteris ir dar beveik tiek pat žmonių – vedliai, ginkluota apsauga, virėjas, medikas ir trys šamanai. Be ginklų ir vietinių žengti į kalnus ir džiungles šalies armijos nekontroliuojamoje teritorijoje būtų pavojinga. „Paskutiniame armijos poste palikome savo pirštų atspaudus ir pasirašėme, kad neturėsime pretenzijų, jei po šito žygio mūsų neras, – pasakoja Marius. – Džiunglės knibždėte knibžda įvairiausių perėjūnų – narkotikų platintojų – narcos, kokainmedžių lapų augintojų – cocaleros, partizanų – guerillos. Ir niekada nežinai, kaip pasielgs priešais tave iš tankmės išlindęs žmogus su ginklu.“

Čia turistai nevaikšto

Marius tikina, kad nuskristi lėktuvu į Peru, apsigyventi džiunglių viešbutyje su turistais ir dalyvauti šamanų apeigose yra viena. Visai kas kita drauge su jais keliauti po turistams nepasiekiamas vietas, kuriose, kaip sako šamanai, sukaupta stipri žmogaus sielą ir kūną valanti energija. Paprastai tos vietos sunkiai prieinamos, iki jų žygio dalyviai plaukė valtimis, ėjo senaisiais inkų takais, netgi jojo arkliais. „Peru Peteris gyvena ir dirba dvidešimt metų, moka keleto indėnų genčių kalbą, išsikovojęs pasitikėjimą, štai kodėl mes pamatėme tai, ko niekada nepamato kelionę iš turizmo agentūros nusipirkę žmonės. Esu buvęs Indijoje, Tibete, tačiau Andų, Amazonės ir šiaurinių palei Ramųjį vandenyną išsidėsčiusių dykumų mistika ir egzotika su niekuo nesulyginama“, – patyrė Marius. Jis sako, kad keliones į šį kraštą rinktis reikia labai atsargiai, gali lengvai užkibti ant šarlatanų kabliuko, o garsioji ajahuaskos (ayahuasca) ceremonija gali atnešti ne palengvėjimą, o mirtį.

Garsusis Jamesas Cameronas Anduose rašė scenarijų savo filmui „Įsikūnijimas“.Tuomet režisierius keletą mėnesių praleido ne su kuo kitu, o su Peteriu Chobotu ir šipibų genties šamanais.

Džiunglėse augančią ajahuaskos lianą, iš kurios šamanai verda regėjimus sukeliantį gėrimą, vietos gyventojai vadina mirusiųjų liana. Jie tiki, kad ji – kelias į pomirtinį pasaulį. „Šiuo indėnu tikėjimu rėmėsi ir garsusis Jamesas Cameronas, kai Anduose rašė scenarijų savo filmui „Įsikūnijimas“, – pasakoja Marius. – Tuomet režisierius ir keletą mėnesių praleido ne su kuo kitu, o su Peteriu Chobotu ir šipibų genties šamanais. Filmo pasaulis tiksliai atspindi inkų pasaulio modelį ir Amazonės pasaulio kovą už išlikimą. Dabar džiunglėse rašomas „Įsikūnijimo“ tęsinių scenarijus. Kartu su Peteriu ne sykį po energines vietas keliavo ir rusų dainininkas Borisas Grebenščikovas. Na, tokie žmonės kaip jis bet kokių vedlių po Peru džiungles nesirenka.“  

Žygius į šventąsias šamanų vietas keliautojai rengdavo iš palapinių stovyklos džiunglėse. Ir jie nebūdavo lengvi. Marius pasakoja niekuomet tiksliai nežinodavęs, kiek teks eiti. Kartais tai būdavo dvi, trys, keturios valandos ėjimo per tropinio lietaus išmirkytą žemę, nuklotą supuvusiais lapais, kartais – status kalnų kelias su vos besilaikančiomis atramomis: „Kabiniesi rankomis, dantimis, kojos slysta, atramos lūžta. Kur tik ranką prilieti – augalai odą nudegina, vabzdžiai kanda. Indėnams gerai, jie įpratę, mažiukai, smulkūs ir be galo ištvermingi. Man ištvermės irgi netrūksta, bet svoris daro savo. Per vieną žygį rusė moteris išsisuko koją. Buvau džentelmenas, paėmiau jos kuprinę. Vedliai sakė, kad eisime penkiolika minučių. Tada dar nežinojau, kad jų penkiolika minučių gali reikšti dvi arba keturias valandas. O posakis „už kampo“ – dvi valandas ėjimo ir tuomet – „už kampo“.

Prie vieno iš šventųjų krioklių, kurį vietiniai vadina Navy, Marius matė ant baslių pamautas baltųjų kaukoles. Sakoma, kad taip indėnai gąsdina visus, kurie kėsinasi į jų džiungles: „Džiunglės – didžiausias Peru turtas. Šventosiose vietose indėnai gydo savo ligas. Esama krioklių, prie kurių gydomas vėžys. Prie krioklio įrengiama stovykla, joje gyvena ligoniai, čia naktimis ateina šamanai. Iš svetur atvykusiems toks gydymas kainuoja labai brangiai, savaitė – apie penkis tūkstančius JAV dolerių. Džiunglės pilnos vertingų iškasenų, augalų, medžių ir gyvių. Pastaruoju metu viso to gviešiasi ne tik Europa, JAV ir Japonija, bet ir Kinija, kuri su savo pinigais ir mastais yra pati grėsmingiausia. Čia tik mes į senovės mediciną žiūrime skeptiškai, o Šveicarijos klinikose daugelis ligų jau seniai gydoma žolėmis. Tik vėlgi – tai kainuoja labai labai brangiai.“

Septyni pasauliai

Tarp žmonių, kurie į džiungles keliavo kartu su Mariumi, vėžininkų nebuvo. Keletas alkoholikų, keletas priklausomų nuo kazino, dar keletas norėjo išsiaiškinti savo gyvenimo kryptį. „Šamanams apie savo bėdas pasakoti nereikia, jie ateina naktį, uždeda tau ant rankos savąją, užčiuopia pulsą ir jau viską apie tave žino, – apie tai, ką patyrė, pasakoja režisierius, paprastai nebendraujančių indėnų dėmesį užkariavęs... dainomis. – Kai pamačiau, kad jie visą laiką šypsosi ir labai daug juokiasi, pagalvojau, o kodėl jiems nepadainavus lietuvių dainų. Jiems ypač patiko „...tu žvaigždutė sidabrinė, nepasieksiu aš tavęs...“ Vieną vakarą prie laužo sušokau jiems „Klumpakojį“. Visi trys šamanai plojo rankomis, kažką ritmiškai skandavo ir leipo juokais. Nuo to vakaro susidraugavome, nors jie nėra linkę kalbėtis su ateiviais, o man leido netgi fotografuoti. Beje, tokį leidimą būtina turėti. Jei šamanai nenori fotografuotis, o tu mėgini tai daryti slapta, nuotraukos tiesiog neišeina, kartais netgi fotoaparatas sugenda. Tas pats ir su garso įrašais. Kad ir kiek mėginau įrašyti jų dainas, telefone liko tik garsų maišalynė. Šamanų dainos – pasakiškai gražios. Tas naktinis skambesys – iki šiol man ausyse.“

Vieną vakarą prie laužo sušokau šamanams „Klumpakojį“ – visi trys plojo rankomis, kažką ritmiškai skandavo ir leipo juokais.

Pelnęs indėnų pasitikėjimą, Marius buvo pakviestas į džiungles ir pavaišintas keptu šarvuočiu. Vieną tokį patį indėnai perdavė į stovyklą Peteriui. „Toks keistas švelnus skonis“, – prisimena neįprastą patiekalą.

Apie ajahuaskos ceremonijas daug pasakoti režisierius nelinkęs. „Tai, ką matai išgėręs šio gėrimo, yra filmas. „Avataras“, – trumpai mėgina apibūdinti ir pasakoja, ką išgirdo iš biologijos mokslų daktaro Peterio Choboto. – Džiunglėse augančios lianos sudedamosios dalys labai primena žmogaus ląsteles. Keletą kartų išgėrus gėrimo, kurį indėnai ruošia jau tris tūkstančius metų, atsiranda galimybė pažvelgti į savo vidų ir atsakyti į klausimus, kuriuos sau keli. Vėliau, kai dalijomės patyrimais, visi iš mūsų grupės matė tuos pačius vaizdinius – iš žemės kylančius karius. Tačiau jų pokalbiai su kiekvienu iš mūsų buvo skirtingi.“

Marius pasakoja ir daugiau sunkiai įtikėtinų dalykų: vyriausiasis šamanas periodiškai iš stovyklos išnykdavo. Jis pasakodavo, kad paraleliai gyvena dar šešiuose pasauliuose, na, o mūsiškis, septintasis, yra pats negražiausias ir šiurkščiausias. „Aš pavyzdingai laikiausi šamanų nurodymų, kaip ir buvo pasakyta, kiekvieną vakarą nuo septintos vakaro iki penktos ryto dariau kvėpavimo pratimus. Už tai gavau dovaną – savo toteminį žvėrį jaguarą. „Už jį tau reikės brangiai mokėti“, – perspėjo šamanas ir pridūrė, kad jaguaras neapkenčia melo, nešvaros, ypač – priklausomybių: alkoholio, narkotikų, kazino. Dar jis sakė, kad po mirties jaguaras perneš mane į Andus, į vieną tokią plynaukštę, vadinamą altoplato, kur mano siela pirmą kartą atėjo į Žemę. Mūsų planeta, anot jų, skirta ugdyti žmogaus valios centrui. Užtat ji tokia atšiauri, čia tiek daug skausmo patiriama, tačiau kelionėje į savęs pažinimą tai yra svarbu. Jie sako: „Žmogaus valia nugali viską.“

Mačiau, kaip jie valgo – du bananai per dieną, o ištvermės tiek, kad mūsų dienos žygį įveikdavo tris kartus. Ir nuolat – su šypsena, pokštais.

Beveik mėnesį Peru praleidęs režisierius ir renginių vedėjas, pats kažkada alkoholio liūne klimpęs ir iš jo išsivadavęs, atidžiai klausydavosi kiekvieno šamanų žodžio, kuriuos išversdavo Peteris: „Žmonės valgyti turi vaisius, daržoves ir žuvis. Dešros yra blogis, jos pagamintos iš genetiškai išsigimusių gyvulių mėsos. Duona ir kietieji sūriai mūsų organizme maitina virusus ir bakterijas. Ir tikrai, mačiau, kaip jie valgo. Du bananai per dieną, o ištvermės tiek, kad mūsų dienos žygį įveikdavo tris kartus. Ir nuolat – su šypsena, pokštais.“  

Tikrieji šamanai, sakoma, atpažįsta vieni kitus, o su apsimetėliais, kurių pilnas Limos oro uostas, išvis nebendrauja. Jie mato, užuodžia daugiau, sako, kad Mėnulis turi devynis kvapus, o slaptojoje šamanų kalboje viena frazė slepia apie 120 reikšmių. Viso to mokytis indėnai pradeda nuo šešerių metų, kai sukanka dvidešimt – išeina vieni į džiungles. Tikru šamanu tampama po keturiasdešimties mokslo metų.

„Tai labai paslaptingas pasaulis, – įsitikino Marius. – Tačiau baltieji žmonės į jį sunkiai įleidžiami. Prieš mus pas šamanus buvo atvykusi menininkų grupė iš Čekijos. Šamanai pasakė: „Mes su jais nedirbsime, jie visi bepročiai, galime nuo jų užsikrėsti.“ Tiesą sakant, dauguma atvykėlių Peru džiunglėse ieško to, ko nėra pametę, užtat jiems ir nesiseka. Po šios fantastiško grožio, spalvų, kvapų, vargo, prakaito ir mistikos kelionės jau niekada nebebūsiu toks kaip anksčiau. Vis galvoju, kad Peteris ir šamanai suskaldė lukštą, kuriame gyvenau. Prisiekiu, niekada gyvenime nesu tiek nuoširdžiai juokęsis, kiek juokiausi šioje kelionėje.“