Režisierius Mindaugas Survila: ketveri metai stebuklų lauke
Telefono skambutis iš Kariotiškų, kur buvo senasis Vilniaus sąvartynas, kino operatorių ir režisierių Mindaugą Survilą (28) pasiekė kitą dieną po gegužę vykusių „Sidabrinės gervės“ apdovanojimų ceremonijos. „Ochranikas sakė, kad tave rodė per televizorių ir tu mums perdavei linkėjimų. Meluoja anas ar ne?“ – nedrąsiai pasiteiravo Budos miško senbuvis. Jis irgi gyvena tame stebuklų lauke. Kaip ir visi kiti, apie kuriuos pasakojama geriausiame 2012 metų dokumentiniame filme „Stebuklų laukas“.
Tiesa, tų gyvųjų, kuriems nuo „Sidabrinės gervės“ scenos linkėjimų perdavė filmo režisierius, likę nebedaug. Kai kurie išsikraustė, kai Kariotiškių sąvartyną uždarė, kai kurie mirė, viena pora iš filmo žuvo eidama autostrada. Šiukšlyno žmonių likimai visokie, kaip ir pats gyvenimas. „Man norėjosi pasakyti, kad jie – irgi žmonės. Kartais galbūt laimingesni už mus“, – šypteli Mindaugas ir prisipažįsta, kad svarbiau už Sidabrinę gervę jam yra filmo herojų vertinimai – Janės, Valeros ar Anios. Dėl apdovanojimų, sako, filmas nepasidaro nei geresnis, nei blogesnis. O ir režisierius juk nepasikeičia.
Prieš „Stebuklų lauką“ sukūrei filmą „Susitikimas su žuvininkais“. Kaip atsitiko, kad iš gamtos persikėlei į Kariotiškių sąvartyną?
Daugybė dalykų gyvenime – tik atsitiktinumas. Kariotiškės – irgi. Prieš penkerius metus dabar jau socialinių mokslų daktarė Donata Petružytė rašė darbą apie sąvartyno gyventojus. Jis turėjo būti iliustruotas vaizdo medžiaga. Tuo metu jau buvau nufilmavęs pirmąjį savo filmą, dirbau televizijoje. Vienas bičiulis manęs paklausė, ar nenorėčiau su Donata nuvažiuoti į sąvartyną. Kodėl gi ne?!
Ir kaip įsivaizdavai pirmąją išvyką?
Kažką buvau skaitęs, matęs per televizorių. Antraštės aiškios: ten gyvena nusikaltėliai ir vagys, jie valgo tai, ko nė šunys neėda. Buvau viskam pasirengęs, tačiau širdies gilumoje tikėjau, kad ir ten gyvena žmonės. Pirmas kartas – žiauri egzotika. Didžiulis kalnas šiukšlių, beveik kaip devynių aukštų namas. Aplinkui žmonių kaip skruzdėlių. Negalėjau patikėti, kad esu Lietuvoje. Šiukšlyno gyventojai, žinoma, nebuvo svetingi. Mus pasitiko „spaudos atstovu“ vadinamas Ryčka. Rėkė ant mūsų taip, kad supratome, jog pirmą kartą geriau nešdintis. Sąvartyno gyventojai manė, jog mes – irgi žurnalistai, kurie atvažiuoja valandai, duoda pinigų, prifotografuoja kuo baisiau, nes kuo baisiau – tuo geriau. Nė vienas iš ten gyvenančių nenori tokios reklamos. Žurnalistų nemyli, sako, jie rašo netiesą. Gražiai prisimindavo tik vieną, kuris drauge su jais dirbo, o paskui sunkią savo darbo dieną aprašė laikraštyje.
Per valandą žmogaus nepažinsi. Iš kur žinome, kas tokie vaikšto gatvėmis? Ir ką jie veikia grįžę namo. Šito filmo tikslas buvo parodyti kitą tų žmonių pusę. Per ketverius metus pamačiau, kaip jie gyvena, švenčia Kūčias ar Naujuosius metus, kaip dirba, kaip bendrauja tarpusavyje. Patyriau, kad šiukšlių rūšiavimas – pelningas užsiėmimas. Prieš penkerius metus bobutė per dieną galėdavo susirinkti aštuoniasdešimt litų, o jaunimas – ir visus du šimtus. Būdavo keista, kai vakarop pamatydavau kurį nors atžygiuojantį su guminiais batais ir naujutėliais pusbačiais rankose. Žmogus visą dieną dirbo, paskui persirengė – ir Vilniun, į naktinį klubą.
Dvidešimties, dvidešimt penkerių metų – o ką veikti? Klausiu: „Kur jūs dedate pinigus, jei tiek uždirbate?“ Sako, į Tatrus skrendame pailsėti. Žinoma, tikriausiai jie niekada ir niekam nepasakojo, kuo verčiasi. O supirkėjams šiukšlynas – išvis pinigų kasykla. Girdėjau kalbų, kad anuomet jie per savaitę užsidirbdavo po dvidešimt tūkstančių litų. Nors ir konkurencija buvo baisi – iki susišaudymų. Prieš dešimt metų sąvartyne žmonių susirinkdavo apie penkis šimtus, o kai mes čia pradėjome lankytis – jau vos per šimtą. Apie trisdešimt gyveno pašiūrėse Budos miške.
Pelnyti tų žmonių pasitikėjimą, matyt, nebuvo lengva...
Pradėjome vaikščioti aplinkui. Daug dienų vaikščiojome, pamenu, buvo šalta, pavasaris. Tai su vienu pasisveikiname, tai su kitu. Paskui įsiprašėme prie bačkos, kurią jie kūreno, pasišildyti. Leido. Pusė nuo ugnies nuėjo, kiti nutilo. Po keleto dienų įsitraukėme į atliekų rūšiavimą. Polietileno pririnkome už litą keturiasdešimt, nors bobutės paprastai jo prirenka už šešiasdešimt litų. Nusprendėme, kad geriau atliekas rinkti ir atiduoti kitiems. Taip artyn, artyn... Ir pradėjome filmuoti. Jie klausdavo to paties: ar mes – žurnalistai? Ne, atsakydavome, Donata – mokslininkė, o aš kuriu filmą, kurio per televiziją nerodysime.
Tas pažadas jiems buvo svarbus, juk kiekvienas turi draugų, giminių, vaikų. Kai kurie netgi nežino, ką iš tiesų jie veikia. Girdėjau istoriją, kaip žurnalistai nufotografavo vieną porą, nuotrauką išspausdino laikraštyje, ją pamatė sūnus ir nuo to laiko išvis su tėvais nebendrauja, į kitą gatvės pusę pereina. Būdamas ten supratau, kaip oriai gyvena tie žmonės. Ir kaip optimistiškai žvelgia į ateitį. Pavydėti galima!
Tikriausiai turėjote specialius darbo drabužius, kuriais rengdavotės, kai važiuodavote į Kariotiškes?
Rengdavomės patogiai, šiltai ir paprastai, kad neišsiskirtume. Kai kartą nuvažiavome į Kauno sąvartyną, mus išvarė: „Seniūnas sakė, kad naujų bomžų nereikia!“ Jie patys drabužius keičia dažnai. Randa jų sąvartyne, kai iš dėvėtų drabužių krautuvių atveža tuos, kurių niekas nenuperka. Užtat ir neskalbia, kai gali pasiimti. Aš ir pats keletą iš krūvos visai gerų ištraukiau – žiūriu, tai keturiasdešimt litų, tai trisdešimt. O ko neimti, juk švarūs, ne ant žemės guli.
Anksčiau, kai greitkeliu važiuodavai iš Vilniaus į Kauną, miške netoli Kariotiškių pasitikdavo bjaurus šiukšlyno kvapas. Nuplauti jį tikriausiai ne taip paprasta. Namiškiai jausdavo?
Kad nelabai... Mums kartais atrodydavo, kad autostradoje kvapas stipresnis nei pačiame sąvartyne. Darbo drabužius palikdavau automobilyje, namo nesinešdavau.
Ar išgirdai istorijų, kurios tave labai sujaudino? Sužinojai, kaip žmonės atsiduria Budos miške?
Daug kas tai nori žinoti... Aišku, aš tas istorijas žinau, tačiau pasakoti viešai būtų pernelyg asmeniška. Kai kas čia atsidūrė paskelbus nepriklausomybę, sunkūs laikai, blokada, prarado darbą, nesumokėjo už butą, išmetė... Žmonės čia ateidavo, kai nebeturėdavo, kur eiti. Statydavosi pašiūres, išsikasdavo žemines, užveisdavo daržus, miške augindavo bulves. Į namus mus pirmą kartą pasikvietė gal po mėnesio. Iš pradžių susitikimai nebūdavo nuoširdūs, jie pasakodavo tai, ką būdavo įpratę pasakoti visiems. Pirmiausia, kaip tarp šiukšlių randami lavonai. O nuoširdžiausius ir asmeniškiausius pasakojimus išgirdau po trejų metų.
Tikriausiai ten – kaip gyvenime: kažkas gimsta, miršta, tuokiasi, skiriasi?
Budos miške dažniausiai gyvenama poromis. Kai kurios poros drauge – po dešimt, netgi dvidešimt metų.
Dabar ten likę keturi žmonės. Tie, kuriems ką nors keisti – labai sunku. Čia jų namai, pavasarį daržus sodina, vasarą uogas renka, rudenį – grybus. Sunkiausia ištverti žiemą.
Nuveždavote jiems maisto, pinigų?
Niekada. Argi važiuodamas pas draugą veži jam batono?
Greičiau – butelį vyno...
Aš visiškai nevartoju alkoholio. Jei vieną kartą duosi pinigų ar butelį, tai ir kitą privalėsi duoti. Ir ne vienam filmo herojui, o visiems... Tuomet jie manęs lauktų vien todėl, kad ką nors gero, skanaus atneščiau. Esu girdėjęs, kad kai kuriems režisieriams net filmus teko dėl tos priežasties sustabdyti. Žmonės atsisakydavo filmuotis, nes negaudavo už tai užmokesčio. Norėjome, kad į mus žiūrėtų kaip į draugus, užtat davėm jiems ne materialių dalykų, o draugystę – išklausydavome, pagelbėdavome kasdieniniuose darbuose. Nors pradžioje kai kurie mėgino kaulyti, bet greitai suprato, kad nieko neduosime.
Nebuvo baimės, kad dings ar bus sugadinta kamera, kad ir jums patiems gali kas nors atsitikti?
Kariotiškėse jaučiausi saugiau nei Vilniuje. Žinojau: jei kas ir dings, tai labai greitai atsiras.
Iš tiesų darbas sąvartyne – žiauriai sunkus. Dirbti reikia, ar lietus, ar sniegas, ar šlapdriba. Maišai – sunkūs, vandenį reikia nešti iš sargų namuko. Nėra lengva ten gyventi, tačiau žmonės neverkšlena: „Oi, koks aš vargšas, oi, kaip sunku.“ Ant galvos ten niekas niekam nelipa, gal todėl ir jaučiausi gerai.
Esu nuo Utenos, gyvenau kaime. Nuo penktos klasės svajojau tapti gamtos filmų kūrėju. Svajonę įgyvendinau Vilniaus universitete mokydamasis biologijos. Brolis iš Amerikos parvežė filmavimo kamerą, pradėjau filmuoti paukščius. „Susitikimas su Žuvininkais“ buvo pirmasis mano filmas. Baigęs universitetą pradėjau dirbti operatoriumi – tai buvo būdas išgyventi. Kontraktą turėjau iki rudens, tačiau darbo netekau vasarį. Štai tada ir prasidėjo kelionės į Kariotiškes.
Ar kokia mergaitė tavęs laukė, kol dirbai sąvartyne?
Tada nelaukė, o dabar jau laukia (šypsosi).
Gal tai Donata, su kuria kūrėte filmą?
Ne ji (juokiasi). Donata yra nuostabus žmogus. Mano išrinktosios vardas Vaida.
Ar jau gali išduoti, apie ką bus kitas tavo filmas?
„Miško karalija“ bus apie seno miško gyventojus, kurie dar likę neiškirstuose tankumynuose. Per okupaciją Lietuvos miškai buvo labai kertami. Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir žmonėms pajutus „greitų pinigų“ skonį, kirtimai tik dar labiau įsibėgėjo – brandūs miškai baigia išnykti. Kartu su jais nyksta įspūdingi, labai reti sengirių gyventojai: vabzdžiai, paukščiai, žvėrys. Per trejus ketverius metus bandysiu surasti paskutinius brandaus miško mohikanus ir nufilmuoti. Laukia sunkus, bet labai įdomus darbas: didžiulių uralinių pelėdų Lietuvoje peri vos dešimt porų. Tikiuosi, jos taps mano filmo herojėmis, - jau septynerius metus jų ieškau. Liūdna, bet jei miškus ir toliau taip kirs, mes būsime paskutiniai žmonės, matę šiuos paukščius ne muziejuje, bet miške...