Režisierius Romas Zabarauskas: „Holivudo užkariavimas nėra iliuzija“

Kritikai ir netgi tie, kurie yra kritikuojami, sutartinai kartoja, kad vienas kitas griežtesnis žodis skatina kūrėją augti, bet jaunam menininkui kritika vis vien – jautri tema?

Tiek kritikos, kiek jos sulaukiau po kino debiuto „Porno melodrama“ (juosta pasakoja apie tragišką dviejų vaikinų ir merginos meilės trikampį – red. past.), žmonės nedažnai išgirsta. Tada, prieš porą metų, visi jautė moralinę pareigą išsakyti, ką galvoja (šypsosi). Nieko tokio: pasimokiau, kiek ir kokios kritikos priimti, o kiek – ne. Sunkiausia priimti tą, į kurią negali atsakyti. Kai tiesiog nukerta: „Filmas blogas.“ Tuomet negali nei diskutuoti, nei atsakyti. Žmonių reakcijos į „Streiką“ nebijau. Mano darbas – kurti, kritikų – kritikuoti. Džiaugiuosi, kad tuo pat metu sulaukiu ir daug palaikymo bei komplimentų.

Pirmieji tavo žingsniai kino pasaulyje atrodo labai drąsūs ir užtiktinti. Kokia buvo pati to kelio pradžia?

Deja, negaliu papasakoti kokios nors stebuklingos istorijos. Gimiau ir užaugau Vilniuje. Baigiau J.Basanavičiaus mokyklą, ten turėjau daug galimybių vaidinti. Mokiausi eksperimentinėje klasėje, todėl jau būdami pradinukai gaudavome nemažai vaidybinių užduočių. Vaidinau klasės auklėtojos statomuose spektakliuose, lankiau teatro studiją, bet galiausiai supratau, kad labiau norėčiau ne vaidinti, o režisuoti.

Dar prieš „Porno melodramą“ su bičiuliais sukūriau tris mėgėjiškus trumpametražius filmus, juose vaidmenis sukūrė garsios aktorės Aldona Vilutytė, Monika Bičiūnaitė, jie irgi palietė aktualias temas – savižudybės, homofobijos. Kodėl man tai svarbu? Tai tas pats, kas klausti, kodėl man įdomi tema, kuri šiuo metu yra įdomi... Jeigu ieškote asmeninio paaiškinimo, tai jis labai paprastas: esu gėjus ir ne kartą susidūriau su homofobijos problemomis.

Kada supratai, kad esi kitoks nei dauguma tave supančių žmonių?

Kad esu gėjus, supratau būdamas šešiolikos. Prireikė laiko, kad suvokčiau, jog tai nėra blogai, kad išmokčiau su tuo gyventi. Ir tėvams pasakyti nebuvo labai jauku, bet jie reagavo šauniai: „Mylime tave tokį, koks esi.“ Man pasisekė: gimiau ir užaugau Vilniuje, labai tolerantiškoje šeimoje, tarp gerų draugų. Žinoma, reikėjo laiko, kad ir pats suvokčiau, kas esu. Reikėjo ir aplinkiniams. Patys artimiausi žmonės puikiai priėmė, palaiko mane iki šiol, bet buvo ir tokių, su kuriais draugystė baigėsi. Įsivaizduokite: vieną dieną esi geriausias draugas, kitą – nieko vertas. Kodėl?..

Kad esu gėjus, supratau būdamas šešiolikos. Prireikė laiko, kad suvokčiau, jog tai nėra blogai, kad išmokčiau su tuo gyventi.

Esu dėkingas už savo patirtį – paprastą, nekomplikuotą, bet yra daugybė kitokių – daug sudėtingesnių ir skaudesnių. Kurdamas „Porno melodramą“ susitikinėjau su nepažįstamais gėjais, dariau su jais interviu, kad sužinočiau, ką jie patiria. Taip, šio filmo istorija yra išpūstai melodramatiška, tačiau panašių istorijų galima rasti ir realiame gyvenime. Nenoriu sukurti įspūdžio, jog Lietuvoje gėjai – kankiniai, jiems čia gyventi sunkiausia, kita vertus, socialinė, teisinė diskriminacija išties egzistuoja. Ir apie ją reikia kalbėti. Giliau, atviriau.

Daug kas kalbėjo, kad Berlyno kino festivalyje „Porno melodrama“ dėmesio sulaukė dėl politinės temos. Tai – netiesa. Juk pasaulyje yra daugybė filmų gėjų tema – nieko nenustebinsi. Ne visi jie patenka į tokius garsius festivalius. Mano filmas pratęsė sinefilišką „gėjiškos“ melodramos tradiciją. Dviračio neišradinėjau: Pedro Almodóvaras ir kiti režisieriai savo filmuose dažnai žaidžia su melodramos žanru, jo elementais.

Kai juosta sulaukė įvertinimo, net ir Lietuvoje nebebuvo galima jos ignoruoti. Lietuviai filmą žiūrėjo turėdami įvairių lūkesčių: vieni tikėjosi išvysti itin jaudinančią istoriją, kiti – dar labiau avangardinę, treti vylėsi pamatyti pornografijos elementų. Ir vienų, ir kitų laukė nusivylimas, nes tai buvo visiškai kas kita. Mane vadina kino išsišokėliu, šokiruojančiu kūrėju. Tačiau mano filmai nėra šokiruojantys, o skambias straipsnių antraštes kuriu ne aš.

O istorija, kaip išreiškei palaikymą įkalintoms grupės „Pussy Riot“ narėms? Atrodytų, kam turėtų rūpėti kelių merginų iš Rusijos likimas ir kova su režimu, o tu į vieną didžiausių ir svarbiausių šios šalies festivalių atidarymą atžingsniuoji „pasipuošęs“ marškinėliais su užrašu „Free Pussy Riot“.

Merginų pasirodymas cerkvėje – jokia revoliucija, bet tai atkreipė pasaulio dėmesį į Putino režimą, demokratijos, žmonių teisių ignoravimą Rusijoje. Kai mane pakvietė į Maskvos kino festivalį, susimąsčiau: filme kalbu apie problemas, kurių daug dažniau pasitaiko pačioje Rusijoje nei Lietuvoje. Ar tame kontekste „Streikas“ nėra kritika Lietuvai? Sugalvojau atvirai parodyti, kad šalyje, kurioje raudonu kilimu žingsniuoja Bradas Pittas ir Nikita Michalkovas, egzistuoja didelės bėdos. Prisipažinsiu: iki pat paskutinės akimirkos nežinojau, ar išdrįsiu tai padaryti. Buvo baisu. Nemaniau, kad mane suims, bet ir nežinojau, kaip žmonės reaguos. Tačiau žmonių reakcija buvo neįtikėtina. Tapau sensacija, tiesa – ne oficialioje Rusijos spaudoje (šypsosi).

Ech, tas jaunatviškas maksimalizmas... Neerzina, jog prie tavo pavardės beveik visada atsiranda pristatymas „jaunas režisierius“?

...ir labai gerai! Berlyno kino festivalyje buvau jauniausias, ir dabar netgi šiek tiek gaila, kad toji „aura“ po truputį blėsta (juokiasi). Kai esi jaunas, gali išgirsti: filmas – dar neidealus, bet režisierius – jauniausias, jam dar viskas – priešakyje. Faina būti jaunam, tikrai nematau, dėl ko turėčiau skųstis. Kaip režisierius turiu dar daug ko išmokti. Pavyzdžiui, greičiau priimti sprendimus. Juk kartais tikrai nesvarbu, kokie – žali ar mėlyni – tapetai bus. Jei neišmoksiu ryžtingumo, žmonės filmavimo aikštelėje ims manyti, kad režisierius nežino, ką daro.

Užtat nepritrūkai ryžto, kai nusprendei pats paieškoti pinigų savo filmui?

Kūrybinių idėjų paramos svetainėje kickstarter.com užpildžiau anketą, išsikėliau tikslą per mėnesį surinkti dešimt tūkstančių dolerių. Jei pavyktų, pažadėjau rėmėjams dovanų – nuo filmo DVD iki plakatų. O tada?.. Tada sėdau prie kompiuterio ir ėmiau visų – pažįstamų ir nepažįstamų – prašyti aukoti. Rašiau išties bet kam: feisbuke atsiversdavau bet kieno profilį ir rašydavau: „Labas. Kaip sekasi? Gal nori paaukoti? Sakai, kitą savaitę? Ne, gal dabar, nes iki kitos savaitės pamirši...“ (Juokiasi.) Suveikė tik todėl, kad buvau gana įžūlus ir skyriau tam laiko. Tokiose situacijose netinka prašyti: „Jei norite – paaukokite.“ Niekas nenorės ir neaukos.

Artimieji irgi aukojo?

O kaipgi?! Visi aukojo – ir draugai, ir šeima, ir meilužiai (kvatojasi). Artimiausi draugai visada bus pirmieji, kurie dalyvaus panašiose situacijose, bet jei projektas bus prastas ir neįdomus, tai net ir jie neaukos. Nereikia bijoti paprašyti. Lietuvoje kažkodėl mes bijome elementarių žodžių „prašau“, „atsiprašau“, „ačiū“, o juk tai – esminiai žodžiai. Jais prasideda didžioji magija.

Koks nelietuviškas požiūris! Gyvenimas Paryžiuje ir Niujorke privertė į kai kuriuos dalykus pažvelgti kitaip?

Mokykloje mokiausi prancūzų kalbos, todėl baigęs išsiunčiau dokumentus į keletą Paryžiaus universitetų. Deja, atsakymų negavau, todėl įstojau į kino dramaturgiją Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Tris savaites pastudijavau, o tada gavau laišką iš Paryžiaus – priimtas. Turėjau dešimt dienų apsispręsti, mesti studijas ir susikrauti lagaminą.

Vėliau, po dvejų metų, pagal mainų programą atsidūriau Niujorke – pasinaudojau galimybe, kai tik ji atsirado. Juokiuosi, kad kol gyvenau Vilniuje, norėjau išvažiuoti į Paryžių, atsidūręs Paryžiuje užsimaniau į Niujorką, o pagyvenęs Niujorke labiau už viską troškau grįžti į Vilnių (šypsosi). Niekada nenorėjau gyventi svetur, visada maniau: pastudijuosiu ir grįšiu. Juolab kad Paryžiuje man buvo per sunku: prancūzai arogantiški, kad ir kaip gerai mokėsi prancūziškai, tarp jų vis tiek jausiesi svetimas. O Niujorke man patiko: ten žmonės žino tuos tris magiškus žodžius, sako komplimentus, yra karjeristai ir tuo įkvepia, verčia pasitempti.

O meilė būtų galėjusi užlaikyti kuriame nors pasaulio kampelyje – Paryžiuje ar Niujorke?

Gyvenant Niujorke man dužo daugybė iliuzijų apie kiną. Šiandien nebemanau, kad ten, už Atlanto, kurti lengviau, kad tik ten mokama už meną. Iš tiesų net ir Niujorke nepriklausomas kinas kuriamas labiau iš entuziazmo, idėjos. Nė kiek nesigailiu, kad nusprendžiau grįžti namo ir kurti karjerą Lietuvoje. Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, čia aš galiu būti nepriklausomas: man nenurodinėja nei rėmėjai, nei prodiuseriai – kuriu tai, ką noriu.
Bet taip, meilė gali daug ką pakeisti. Nors šiandien manau, kad dėl jausmų, santykių karjeros neaukočiau. Karjera – mano prioritetų viršūnėje, turiu norų, konkrečių planų ir vargu ar jų atsisakyčiau dėl meilės.

Ir niekada nepasvajoji apie svaiginančią karjerą Holivudo kalvose?

Holivudas nėra neprieinamas. Ten egzistuoja labai konkrečios taisyklės, jų laikantis galima tikėtis sėkmės. Pirmiausia reikia, kad filmo tema būtų aktuali, socialinė. Taip pat reikalingas pagal labai griežtas taisykles ir dėsnius parašytas, profesionalų suredaguotas scenarijus. Ir dar būtina pakviesti nusifilmuoti bent vieną tikrą žvaigždę. Įkalbinti nebus lengva, bet ir nebus labai sunku. Net ir ryškiausioms žvaigždėms kartkartėmis reikia vaidmenų meniniuose nepriklausomuose filmuose – dėl įvaizdžio. Juolab kad įmanomas susitarimas: sumoki aktoriui tam tikrą sumą, bet ne už vaidmenį, o už rašytinį pažadą vaidinti tavo filme. Metus gali su tuo pažadu eiti pas investuotojus ir prašyti paramos.

Holivudo užkariavimas nėra iliuzija. Kita vertus, ar to reikia? Holivudas – galinga mašina, kurioje tebūsi mažas sraigtelis ir kurioje tikrai nepasiginčysi, kad nori kitokio scenarijaus ar kito aktoriaus.

Tiki, kad kada nors išvysime tave atsiimantį „Oskaro“ statulėlę?

Po dešimt metų. Kodėl ne?! Įsivažiuosiu ir gausiu (šypsosi).