Režisierius Tadas Montrimas: „Imersinis teatras suteiks naujų pojūčių“

Dar nepatirtų pojūčių šios įtraukiančios premjeros žiūrovai galės pasisemti birželio 20 ir 21 d. Literatūriniame A. Puškino muziejuje Markučiuose.

Spektaklio dailininkė – Irina Komissarova. Vaidmenis kuria Aleksandras Agarkovas (Serebriakovas), Juliana Volodko (Jelena Andrejevna), Jelena Orlova (Sonia), Inga Maškarina (Voinickaja), Viačeslav Lukjanov (Voinickis), Andrius Darela (Astrovas), Jurij Ščiuckij (Teleginas) ir kt. Spektaklio trukmė – 1 val. 15 min. Spektaklis bus vaidinamas rusų kalba.

Režisierius ir aktorius Tadas Montrimas yra studijavęs vaidybą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (prof. Jono Vaitkaus kursas) ir režisūrą Maskvos akademinio dailės teatro studijoje (MCHAT, Viktoro Ryžakovo kursas). Režisavo 16 spektaklių, dirbo Lietuvos ir užsienio teatruose, organizavo ir koordinavo didelio masto renginių. Kaip aktorius yra vaidinęs ne viename užsienio ir Lietuvos filme, serialuose.

Kodėl pasirinkote statyti būtent Antono Čechovo „Dėdę Vanią“?

Dar studijuodamas V. Ryžakovo kurse Maskvoje, sulaukiau vadovo pasiūlymo gilintis į šį kūrinį. Kuo daugiau juo domėjausi, tuo jis man tapo artimesnis ir brangesnis. Nors garsiausios Čechovo pjesės man įdomios, bet iš keturių žinomiausių pasirinkau „Dėdę Vanią“. Kiekviename šios pjesės personaže atrandu dalelę savęs, tiesiog suprantu, kad tie jausmai, kuriais jie gyvena, ir aš pats gyvenu dabar ar gyvenau anksčiau - tiek viskas iki kraujo pažįstama. Iš esmės ten nedaug buities, bet labai daug gyvenimiškos filosofijos.

Gal atskleistumėte Lietuvoje dar mažai girdėtą imersinio teatro sąvoką?

Šis teatro žanras gana populiarus Vakaruose ir Rusijoje. Norėjosi ir į Lietuvą atnešti kitokio teatro pavyzdžių, nes turėjau tiesioginės pažinties su šiuo teatru Rusijoje ir Vengrijoje. Kiek žinau, imersinio teatro pabandymų Lietuvoje jau yra buvę – Kaune buvo sukurtas spektaklis vieno kambario bute, bet tokio masto ir rimtumo spektaklio tikrai neturėjome. „Dėdė Vania“ man atrodo tiesiog tobulas šiai teatro formai. Vien žiūrovų bus apie 60, o kadangi spektaklis bus rodomas po du kartus per vieną vakarą, taigi laukiame iki 120-ties žiūrovų, kuriuos, suskirstytus į keturias grupes, lydės gidai-palydovai. Dar prasitarsiu, kad naudosime unikalias kaukes, jog žiūrovas būtų visiškai su savimi, su savo mintimis, nesiblaškytų, o taptų „nematomu“ tame vyksme ir žvelgtų tarsi pro filmavimo kameros akutę. Žiūrovai nesėdės vienoje vietoje, galės judėti, pasirinkti savo žiūrėjimo kampą, galės būti ir labai arti aktoriaus, pavyzdžiui, pažvelgti jam per petį, ką aktoriaus vaidinamas personažas valgo ar rašo prie stalo. Tai bus tarsi koks dėmesingas pasivaikščiojimas po gyvenimą, po „Dėdės Vanios“ pasaulį. Bus ir tam tikrų reikalavimų žiūrovams, pavyzdžiui, visiškai išjungti mobiliuosius telefonus, nebendrauti tarpusavyje, nenusiimti kaukių iki spektaklio pabaigos.

Pasirinkote teatrui neįprastą labai įdomią erdvę, į kurią net smalsūs vilniečiai ne kasdien užsuka.

Taip, norėjome išnaudoti nestandartinę erdvę šiam spektakliui – pasirinkome nuostabią Markučių dvaro sodybą, kur įsikūręs Literatūrinis A. Puškino muziejus, mielai sutikęs mus įsileisti. Seniau tai buvo Vilniaus Markučių priemiestis, kur gyveno poeto Aleksandro Puškino sūnus Grigorijus su žmona Varvara. Dabar čia patogu atkakti sostinės gyventojams ir turistams, be to, šie memorialiniai kambariai išsaugoję labai unikalią XX amžiaus pradžios atmosferą, kurią siekiame perteikti per tiksliai atkurtus senovinius to laikmečio baldus, kostiumus, kvapus, apšvietimą. Šiuo metu dalyje namo įkurdinta ekspozicija, o kita pusė yra palikta autentiška, kokia buvo prieš 100 metų: tapetai, grindys, durys, baldai, šviestuvai – viskas labai tikra. Pamaniau, kad čia išties tiktų perteikti tą A. Čechovo pavaizduotą gyvenimo atmosferą, juolab ir pjesė „Dėdė Vania“ paties autoriaus vadinama „scenomis iš provincijos gyvenimo“.

Ką galite pažadėti žiūrovams, kurie gal net neįsivaizduoja, kas jų laukia Markučiuose?

Norėdamas suintriguoti, galiu pažadėti, kad žiūrovams tai bus visiškai nauja patirtis, nes jie čia jausis kitaip negu tradiciniame teatre, tikrai patirs absoliučiai nekasdieniškų pojūčių. Mes juk ne kasdien būname labai arti kažkokio konflikto, santykių aiškinimosi – čia žiūrovai taps tarsi nematomais, vaikščiojančiais po svetimą gyvenimą, galės išgirsti labai daug gyvenimiškos filosofijos, pasimokyti iš svetimų klaidų, kurias savo pjesėje rodo A. Čechovas. Pasaulio praktika liudija, kad imersinis teatras labai stipriai veikia ir kad žiūrovas gauna daug naujų potyrių, dėl kurių mūsų laikais ir einama į teatrą.

Man asmeniškai toks potyris buvo labai intymus susitikimas su savimi šalia daugelio teigiamų nustebimų. Žinoma, daug priklausys nuo paties žiūrovo nusiteikimo ir noro dalyvauti šiame dar nepatirtame teatro nuotykyje. Priklausomai nuo to, kiek jis bus aktyvus ir pastabus, kiekvienas žiūrovas pamatys savo spektaklį. O spektaklyje bus ir išties mistinių momentų, netgi detektyvo niuansų.