Režisierius Vilius Malinauskas: „Šiandien Lietuvoje yra didžiulis miuziklo poreikis“

Vieno garsiausių pasaulyje miuziklų autoriaus Stiveno Sondheimo (Stephen Sondheim) miuziklą režisuoja Vilius Malinauskas, muzikinis vadovas – Džozefas Beitsas (Joseph Bates) (JAV), kostiumų autorė – Jolanta Rimkutė, scenografė – Kristina Kasparavičienė, spektaklio choreografė — Leokadija Dabužinskaitė. Spektaklis bus rodomas rusų kalba su lietuviškais titrais.

Miuzikle „Into the Woods“ vaidmenis kuria LRDT aktoriai Aleksandr Agarkov, Jevgenija Karpikova, Aleksandra Metalnikova, Valentin Novopolskij, Telman Ragimov, Artur Svorobovič, Andrius Darela, taip pat atviroje atrankoje puikiai pasirodę žinomi aktoriai ir atlikėjai Vaidotas Baumila, Girmantė Vaitkutė, Larisa Kalpokaitė, Elžbieta Latėnaitė, Monika Valkūnaitė, Tomas Žaibus, Rokas Spalinskas ir kt.

V. Malinauskas, turintis nemažos miuziklų režisūros patirties, sako mielai ėmęsis šio pasaulyje mėgstamo žanro, dirbantis su dideliu malonumu ir azartu, nes Lietuvoje vis dar pasigendama miuziklo tradicijų, mūsų šalyje dar nerengiami profesionalūs miuziklų kūrėjai ir atlikėjai, todėl didelis įvykis, kad LRDT miuziklo „Into the Woods“ komandoje dirba garsus amerikiečių muzikas, dirigentas, pedagogas Džozefas Beitsas.

„LRDT vadovės Olgos Polevikovos pakvietimas statyti miuziklą man buvo maloni staigmena, juolab muzikinė medžiaga ir muzikinis vadovas yra puikūs. Tai labai kokybiškai ir profesionaliai „sukaltas“ miuziklas, o ir jo autorius Stivenas Sondheimas yra vienas iš pačių garsiausių gyvų kompozitorių ir žodžių autorių. Jo miuzikle nėra nė vienos scenos, kurią galėtum iškirpti ar atsisakyti, nes viskas labai stipriai logiškai ir techniškai švariai sukomponuota“, – sako V. Malinauskas.

Turite nemažos patirties  režisuojant ir muzikinius spektaklius, miuziklus, esate dramos režisierius, Rimo Tumino kurso absolventas. Kiek režisuojant padeda dramos režisūra ir kokios specifikos turi miuziklo spektaklio kūrimas?

Man labai patinka muzikinis teatras ir miuziklo žanras. Jeigu dramos spektaklyje yra daug komponentų, tai miuzikle jų dar daugiau – čia atsiranda muzika ir šokis, kurio gali būti ir dramos spektaklyje, bet gali ir nebūti. Klasikiniame, tvarkingai sudėliotame miuzikle visi elementai – draminė vaidyba, muzika, dainavimas, šokis – darniai ir natūraliai pinasi į vieną vyksmą, ir režisieriui ar žiūrovui nekyla klausimų, kodėl atlikėjas nei iš šio, nei iš to pradėjo dainuoti ar šokti.

Gerame miuzikle muzika ir šokis yra natūralu – laiku ir vietoje. Miuziklo specifika ta, kad čia labai svarbus muzikinės medžiagos santykis su dramaturgine medžiaga, o režisieriaus užduotis –  išspręsti dramaturgines scenas tokiu būdu ir pakilti iki tokios būtinybės, kad aktoriui neliktų kitokios raiškos priemonės pereiti į kitą veikalo sceną, kaip tik uždainuoti. Reikia sugalvoti, kaip įkaitinti personažų konfliktą iki tokio laipsnio, kad jie, užuot šaukę vienas ant kito, pradėtų dainuoti, arba kaip pakelti meilės sceną iki tokio lygio, kad mylintieji nebetilptų savyje ir uždainuotų.

Kalbant apie muzikinį teatrą, gal kam norėtųsi palyginti jo žanrus – operetę ir miuziklą, nes operetėje taip pat dainuojama ir šokama, o miuziklą pavadinti dar ir lengvuoju, pramoginiu žanru, tačiau  mano mokytojas Rimas Tuminas, kalbėdamas apie dramos teatro žanrus, sakydavo, kad išvis nėra tokių dalykų, kaip drama, komedija, tragedija, o yra vienas žmogiškasis žanras, kuriame viskas vyksta kaip gyvenime: šalia ašara, šalia juokas, ir viskas yra kažkokia tragikomedija su trupučiu gero farso – tuomet gauni tai, kas iš tikrųjų vyksta už lango, mūsų gyvenime. Manau, kad tai galima pritaikyti ir muzikiniam teatrui.

Akivaizdu, kad Lietuvoje yra didelis profesionalių miuziklų poreikis, bet miuziklo kultūra, profesionalusis lygis dar nesusiformavęs.

Deja, Lietuvoje nėra ir niekada nebuvo muzikinio teatro režisūros studijų, nors Vakaruose tokios studijų programos populiarios. Tiesa, dramos režisieriai truputį pašaipiai žvelgia į muzikinio teatro režisūrą studijuojančius, kurie, gal neįstoję į dramos režisūrą, pasirinko neva lengvesnį studijų kelią. Bet režisuoti muzikinius spektaklius tikrai nėra lengviau, na, gal tik tuo, kad kai kurias scenas išsprendžia choreografas (režisierius šypteli), galbūt net sudėtingiau, nes būtina suvaldyti daugiau elementų, o ir patirtis niekuo nepadeda, nes kuriant kiekvieną spektaklį pradedi nuo visiško nulio, tarsi iš naujo mokytumeisi vaikščioti.

Nors ir turime keletą legendinių lietuviškų miuziklų, manau, kad šiandien yra didžiulis miuziklo poreikis Lietuvoje. Lietuvoje miuziklo įvaizdis susiformavęs kaip lengvo žanro, paviršutiniškas, dažniausiai miuziklą vertiname kaip  pramoginį, šventinį žanrą, tačiau iš tiesų miuziklas gali būti ir gilus, ir linksmas, ir labai juokingas ar tragiškas.

Kuo klausytojus žavi S. Sondheimo miuziklai, iš kurių Lietuvoje turbūt geriausiai žinome „Svynio Todo: demono kirpėjo“ pastatymą prieš keliolika metų, kuriame dainavo operos solistai?

Vakaruose S. Sondheimas labai populiarus, vadinamas garsiausiu iš gyvųjų miuziklo autorių, puikus istorijų pasakotojas, kuriantis melodingą muziką ir puikius tekstus. Tai tik rodo, kad pasaulyje yra labai daug visko, o mes Lietuvoje priversti tenkintis itin skurdžiu šio žanro spektaklių pasirinkimu. S. Sondheimo miuziklų žavesys pasireiškia ne tik nuostabia muzika ir istorija, bet ir tuo, kaip meistriškai autorius žongliruoja visomis teatrinėmis priemonėmis, tais pačiais, pavadinkime, žanrais, kai šalia visiškai comedia del arte artimų scenų ar herojų iškyla absoliučiai gili strindbergiška drama arba, atrodytų, paviršutiniškas ir gerai pažįstamas siužetas prisipildo gilios filosofijos.

Besiskųsdami savo gyvenimu, užsikasę savo rūpesčiuose, atėję į miuziklą pramogos, S. Sondheimo miuzikluose galime gauti ir gylio pamąstymui patrauklia miuziklo forma.

Miuziklas „Into the Woods“ yra pagrįstas penkių pasakų siužetais, nors spektaklis skiriamas suaugusių žiūrovų auditorijai. Koks Jūsų asmeninis požiūris į pasakų pasaulį, juolab netikėtoje S. Sondheimo traktuotėje? Kokia pagrindinė kūrinio idėja?

Čia mes turime sujungtas penkias žinomas pasakas: „Raudonkepuraitė“, „Pelenė“, „Kepėjas ir jo žmona“, „Džekas ir pupos“ bei „Rapuncelė“. Miuziklas „Into the Woods“ yra gimęs jau postmoderno laikotarpiu, 1987–aisiais, ir jame pasakiškų siužetų dekonstrukcija yra žymiai sunkesnis dramaturginis ieškojimas.

Svarbiausia mintis šiame miuzikle yra ta, kad visos pasakos prasideda nuo norų, tačiau retai kada susimąstome, kaip baigiasi pasaka, kai tie norai išsipildo. Tada paaiškėja, kad ne to norėjom, ne taip norėjom, ne apie tai svajojom, o juk, rodos, tokių konkrečių ir tikslių dalykų pageidavom. Miuzikle Pelenės mama iš kapo klausia dukros, ar ji tikrai žino, ko nori, nes jei tikrai žinai, tavo noras visada išsipildys.

Mūsų smegenys (jų įvaizdžiu bandome pažaisti ir spektaklio plakatuose) nuo vaikystės prigrūstos stereotipų, kuriuos mums dažniausiai ir įteigia pasakos, sekamos nuo kokio septynioliktojo amžiaus, kai teisininkas Šarlis Pero (Charles Perrault) užrašė liaudies pasakas apie Raudonkepuraitę, Pelenę bei daugybę kitų. Pelenė būtinai turi ištekėti už princo, ir būtinai gražaus, susilaukti vaikų, kad Raudonkepuraitė turi jokiu būdu neišklysti iš takelio, tiesiu taikymu nueiti pas senelę, nors ji visai nenori eiti pas jokią senelę, o mieliau pasislėpusi sukimštų kokį saldumyną. Sustabarėję stereotipai mus nuveda į tuos norus, kurių mes norime iš įsibėgėjimo, o ne iš tikrųjų, nes juk bijai nenorėti to kažko, ko nori visi.

Vienoje iš miuziklo dainų Ragana perspėja labai galvoti, ką pasakojame vaikams: „Bijok žodžių apgaulingų, vaikai mus girdi. Bijok veiksmų klastingų, bus tavo pamoka vaikams naudinga.“ Bet gal neatskleisiu spektaklio libreto, norėdamas sukurti intrigą žiūrovams.

Šįkart miuziklas skambės rusų kalba, o tai nelabai įprasta Lietuvos muzikinių teatrų kontekste. Ar kūrybinei komandai, lietuvių atlikėjams ši kalba nesudaro sunkumų?

Taip, tai bus pirmasis man žinomas šio miuziklo pastatymas ir atlikimas rusų kalba. Puikus vertėjas Pavelas Šišinas specialiai šiam spektakliui atliko nepaprastai sudėtingą vertimą iš anglų kalbos –  tai yra poetinis vertimas, turintis „tilpti į natas“. Vertėjai supranta, kad tai žvėriškai sunkus darbas, ypač verčiant iš anglų kalbos, kurioje daug žodžių yra vienskiemeniai (pavyzdžiui, lietuvių kalboje bene vienintelis vienskiemenis daiktavardis yra „šuo“, kiti – įvardžiai, jaustukai arba ištiktukai). Nors rusų kalboje vienskiemenių žodžių ir jų formų yra gausiau, bet iš esmės – panašiai kaip ir lietuvių. P. Šišinas yra ne tik rusų, bet senosios airių, arba keltų, kalbos žinovas, todėl miuziklo libreto vertimas pripildytas literatūrinės pasakos atspalvių.

Su spektaklio kūrybine grupe, muzikų žargonu kalbant, dirbate „viename rakte“. Turbūt tai jau ne pirmas Jūsų darbas su kostiumų dailininke Jolanta Rimkute ir scenografe Kristina Kasparavičiene?

Tikrai ne pirmas – beveik visi mano spektakliai sukurti kartu su šiomis menininkėmis. Šįkart scenografija bus konceptualiai švari, kad daugiau žiūrovų dėmesio tektų įspūdingiems kostiumams. Pastaruoju metu daug kūrusi Latvijoje, aktyvi ir mados dizaino pasaulyje, Jolanta seniai norėjo sukurti kostiumus pasakai – ne aprengti aktorius, o sukurti kostiumus penkiolikai personažų. Miuzikle jos sukurtų kostiumų bus apie keturiasdešimt!

Spektaklio muzikinis vadovas Džozefas Beitsas (Joseph Bates) yra garsus pasaulyje operų ir miuziklų statytojas, dirigentas ir vokalo pedagogas. Daugiau apie jį girdėję stebisi, kad tokio lygio profesionalas atvyksta dirbti į Lietuvą.

Tikras stebuklas, kad jis dirbs Vilniuje, Rusų dramos teatre, su mūsų atlikėjais ir aktoriais. Džozefas yra labai profesionalus žmogus, o miuziklą „Into the Woods“ jis yra statęs net keturis kartus, mintinai žino kiekvieną natą ir niuansą. Jis yra Brodvėjaus žvaigždžių privatus mokytojas, garsus savo srities asas, jaunystėje pats dainavęs operos ir muzikiniuose spektakliuose, vėliau juos režisavęs.

Turėkim omenyje, kad Lietuvoje dainavimo miuzikluose gudrybių niekas nemoko, trūksta pedagogų, dar tik formuojasi miuziklų tradicija, todėl žmogus, baigęs operinio dainavimo ar džiazo vokalo specialybę Muzikos ir teatro akademijoje, tikrai dar nėra pasirengęs profesionaliai dainuoti miuzikluose. Taigi tokio kalibro pedagogo atvykimas ir darbas su mūsų kūrėjais neabejotinai yra išskirtinis įvykis ir bus neįkainojama patirtis atlikėjams, šiuo metu labai įtemptai dirbantiems vokalo repeticijose. Reikia tikėtis, kad didėjant miuziklų poreikiui ir dažnėjant profesionalaus lygio premjerų, miuziklo žanro ateitis Lietuvoje bus daug šviesesnė, kai nesakysime „oi, čia tas amerikietiškas miuziklas“, bet ant jo pamatų sukursime savo miuziklų tradiciją.