Ričardas Doveika, Jazzu ir Karolina Meschino atsakė į kritiką: kodėl negalima rūpintis tiek Lietuvos, tiek pasaulio vaikais?

Justė Arlauskaitė-Jazzu: „Mes į Afriką važiuojame tam, kad perteiktumėm jums istorijas iš pirmų lūpų“

Atvažiavom į ligoninę. Purvas, baisi smarvė, lakstančios karvės ir ožkos, vaikai išsipūtusiais pilvais ir besilupančia oda. Tiek verkiančių vaikų dar neteko girdėti – skausmo ir mirties dvelksmas šiurpina kūną ir sielą.

Lankome vaikus „reanimacijoje“. Taip, kabutės ne be reikalo – tai yra mažas purvinas kambarys, mamos su vaikais ant žemės, skraido musės, baisus dvokas riečia nosį. Vienas vaikas jau savaitę be sąmonės. Mama, vardu Zaru, ant rankų atnešus vaiką, nepaleidžia ir miega ligoninėje ant grindų apsikabinus savo kūdikį. Jai 18-ika. Tai jos trečias vaikas. Sako, daugiau aš vaikų nebenoriu, bet vis tik čia sprendžia vyras...

Musulmoniškose šeimose čia normalu turėti 5-8 vaikus, nes Dievas siuntė... Žmonės itin religingi ir tai teikia Zaru tikėjimo, kad jos vaikas atsibus ir vėl bus sveikas. Eilės mamų laukia 100 ml pieno savo vaikui, tai yra specialus pienas – F75, kurį per vamzdelį per nosį maitina vaikams, nes patys valgyti jie nebesugeba.

Ateiname į kitą palatą. Užvakar čia gulėjo berniukas, šiandien ši lova tuščia. Jo nebėra. Per vėlai atgabentas – plaučių uždegimo ir meningito komplikacija. Per vėlai gavo tinkamus vaistus. Kartais iki artimiausios ligoninės reikia važiuoti, pvz. 60 km. Toli gražu ne visi turi transportą. Tai įsivaizduokit – su leisgyviu vaiku ant ranku įveikti tokį kelią...

Tas berniukas nebespėjo į gyvenimą. Tūkstančiai kitų dar gali spėti, jei mes suvoksim, kad yra milijonai vaikų, kuriems mes galime padėti. Jie nekalti dėl to, kur gimė, nekalti dėl savo tėvų neišsilavinimo, dėl religinių dogmų, dėl šalies vidinių karų... Jie dėl nieko nekalti. Jiems skauda, jie kenčia ir mes visi kartu galime tai pakeisti.

Tokia ir yra UNICEF misijos prasmė – ir mane labai žeidžia ir skaudina, kai žmonės to nesuvokia. Mes į Afriką važiuojame tam, kad perteiktumėm jums istorijas iš pirmų lūpų, kad atskleistumėm kraupią realybę, kad sutelktumėm aukoti ir gydyti pasaulį. Ir taip, Afrika yra labai graži ir nuostabi! Bet mes ten važiuojame tik į skurdžiausius regionus, o ne puotauti ir filmuoti safarių. Važiuojame ten su kilniu tikslu.

Įsijungiau internetą vakar po savaitės. Labai gaila ir gėda pasidarė dėl krūvos neigiamų komentarų. Vieni skaičiuoja Unicef pinigus, kiti nemato prasmės, dar kiti tiesiog rado progą lieti savo pyktį. Skaitau, byra ašaros ir matau tuos klykiančius, iš skausmo nesugebančius išsivaduoti vaikus. Svyra rankos, tačiau nusišluostau ašaras ir dar kartą suprantu, kodėl čia esu.

Ir noriu jūsų visų paklausti – kada paskutinį kartą aukojote jūs? Ar iš viso kada nors tai darėte? Nuo kada normalu kritikuoti kitų žmonių norą padėti? Nuo kada daryti gera yra blogai? Nenorėtumėt pradėti nuo savęs? Nes pats laikas.

Vis tik suprantu, kaip svarbu yra UNICEF pagalba ir iš esmės egzistavimas šiame pasaulyje, ir esu laiminga galėdama būti to dalimi. Jei ne UNICEF atsidavę darbuotojai ir savanoriai, būtų išmirę ir 5000 žmonių vienoje iš vidinių migrantų stovyklų, kurias lankėme. Ir kaip kažkam tai gali nerūpėti?

Mane erzina mąstymas: žiūrėkite Lietuvos vaikų, o ne Afrikos. Kodėl negalima žiūrėti visų vaikų? Kuom vaikas skiriasi nuo vaiko? Provincialūs svaičiojimai veda iš proto... Tačiau vėl iškeli galvą ir supranti, kad mes einame gėrio keliu, matome gerėjančią statistiką, matome, kaip keičiasi žmonių gyvenimai. Ir ačiū labai visiems, kurie yra sąmoningi ir mus palaiko. Kurie supranta, kad mes patys esame pasaulio dalis ir kurie nori stengtis tą pasaulį daryti gražesniu. Kurie turi širdį ir kuriems negaila dalintis. Kurie aukoja, nes turi daugiau. Kurie atranda prasmę geruose darbuose. Ačiū - tik jūsų visų dėka neįmanomi dalykai tampa įmanomais. Visiems kitiems noriu palinkėti niekada nepatirti to, ką patiria šie žmonės, niekada net nepamatyti tiek skausmo, ašarų ir merdėjančių kūdikių. Tik besidžiaugdami savo mažais gyvenimais kito laido gale ir žemindami kitus, žinokit, kad vietoj to galėjote išgelbėti kažkam gyvybę.

Šiandien paskutinė diena Afrikoje. Kažkodėl dabar galvoju apie mus lydintį UNICEF darbuotoją, nuostabųjį Hetachio. Kaip jis pasakojo apie vieną iš stovyklų, kurioje mes irgi buvome. Kaip jis verkė ir dvi dienas negalėjo nieko valgyti – į tokią neviltį žmogus buvo puolęs. Ir kaip gražiai jis šneka apie savo misiją, koks dėkingas jis yra, kad gali padėti kitiems – mažesniems, silpnesniems, skurstantiems. Norėčiau, kad tokių Hetachio pasaulyje būtų daugiau. Ar bent kiekvienas savyje nešiotumėmės dalelę to, ką turi Hetachio.

Motina žeme, ačiū, kad mes čia esame. Gyvenime, ačiū už tai, ką turime. Žmonės, ačiū už jūsų geras širdis. Pasauli, pažadu, kad vieną dieną, visų tų gerų žmonių dėka, tu būsi dar nuostabesnis ir gražesnis, o vaikų juokas skambės dar garsiau.

Ričardas Doveika: „kai susiduri su tikrove suvoki, kad esi čia reikalingas“

Skambutis žadintuve vėl parodo 05.30 val. Dar vienas ankstyvas rytas. Šiąnakt stipriai lijo. Vėsu. Lauke tik 12 laipsnių. Įprastas ryto bėgsmas. Puodelis arbatos arba kavos. Kuklūs pusryčiai. Dienos aptarimas ir leidžiamės į dar vieną misijos dieną. Link žmonių kasdienybės. Tradiciškai, pakeliui, pasitinka beždžionių pulkeliai. Arčiau miestelių ir kaimų, daugėja žmonių keliuose. Savas gyvenimo, veiklos, būties rytas.

Nežinau kodėl, bet tai ką matau pro automobilio langą ir tas valandas, kurias praleidžiu kartu su vaikais kažkaip viduje atranda labai artimą širdžiai vietą. Nestebina nei gyvulių bandos kelyje, nei žmonių gausa, nei bakužėlės. O margaspalviai žmonių rūbai Afrikos žemės raudonyje suteikia ypatingos prabangos visai erdvei. Bendraudamas su žmonėmis patiriu ypatingą mandagumą ir paslaugumą. Nuoširdumas yra šiuose žmonėse labai gilus ir tikras. Orūs savo vidumi ir paprasti savo tikrumu. Priimantys gyvenimo ir būties tikrovę. Saugantys istoriją ir kultūrą. Tikintys ir besiremiantys kasdienybėje į santykį su Dievu.

Etiopija yra ypatingas kraštas. Jei lankytume turistines ir kultūros paveldo vietas, įvairių genčių kaimelius, krikščionybei svarbias vietas ar gamtos saugomus rezervatus, matyt, matytume ypatingus vaizdus. Gal tada ir kiltų mintis mąstyti, kad čia viskas gerai. Tačiau kai atvyksti ne ekskursijai, bet keliauti į tolimesnius regionus, link sunkiau pasiekiamų vietovių ir kaimelių, kai susiduri su tikrove suvoki, kad esi čia reikalingas. Kad misija turi tikslą, kad žmonių gerumo ir paramos labai reikia. Ir to nereikia gėdytis.

Nereikia gėdytis, kad valdžia visko nesužiūri, o kartais siekia savų tikslų pamindami savo kraštiečių gyvenimo galimybes. Nereikia gėdytis, kad darbdaviai išnaudoja darbuotojus, kad mokesčiai ir kainos yra daugeliui skurdo ir nepritekliaus priežastis. Nereikia gėdytis, kad kartais vardan įvaizdžio yra aukojama krašto tikroji padėtis. Kad krašto skurdo indekse 27 procentai žmonių gyvena žemiau skurdo ribos. Jei susipažintumėte su Etiopijos oficialia statistika tikrai suprastume, kad už puoselėjamo įvaizdžio yra milijonai laukiančių gerumo ir pagalbos. Kad lankomuose ligoninėse mes matėm iš bado išsekusius vaikus, kad ligoninėse ne visi gali įpirkti paslaugas. Kad kaimuose ir dykumoje moterims tenka ilgus kilometrus ant savo pečių nešti sunkius vandens indus. Kad pabėgėlių stovyklose baimė ir nežinia dėl rytojaus. Kad badas ir nepriteklius, išsekimas ir skurdas yra šio krašto tikrovės dalis.

Ir turime būti teisingi iki galo – čia labai daug vietinių žmonių, kurie visą savo laiką pašvenčia šio krašto žmonėms. Tegalėjau stebėtis ir širdyje dėkoti ligoninių gydytojams, kurie ypatingomis sąlygomis, higienos stokoje, pastatų klaikume, chaotiškume ir nešvaroje geba suteikti ypatingą kvalifikuotą pagalbą. Išgelbėti gyvybes, o kartais tiesiog turėti drąsos ir pasakyti šeimai – deja, pavėluota.

Ačiū kiekvienam šio krašto gydytojui, mokytojui, savanoriui, kurie savo gyvenimą, profesijas, karjeras pašvenčia savo krašto žmonių gerovei. Ir džiugu, kad jiems į pagalbą ateina bendraminčiai – viso pasaulio žmonės, kurie savanoriaudami ar sutelkdami savo gerumo aukas sukuria ir įgyvendiną daugelį šiam kraštui svarbių ir reikalingų projektų.

Nesuvokiu viskuo nepatenkintų žmonių, besipiktinančių ir kritikuojančių, įžeidinėjančių ir priekaištaujančių. Kas atsitiko su mumis iš vidaus, kad mus erzina ir iki paniekos kitam priveda kitų žmonių gerumas ir pasiaukojimas? Gyvenimo kokybę gerinančių projektų įgyvendinimas ir apgintos teisės į gyvenimą kiekvieno gimstančio vaiko? Kodėl visur tiek tamsos žmonėse? Matyt, tokiems nepatinka šviesos darbai. Matyt tokie ir trokšta turėti tarnus ir antrarūšių žmonių kategorijas. Matyt, tokie ir kovoja už selektyvinių abortų įteisinimus ir genetinės inžinerijos „užsakymus". Nuo kada tikrovės tiesa yra neetiška? Nuo kada pagalba neįgaliajam yra pigi užuojauta ir pyktis ant tų, kurie apgynė jo teisę gimti ir gyventi? Nuo kada savęs dovanojimas kitam tapo karjerizmo ar piaro sinonimais? Tikrai kažkas nemažoje žmonių dalyje yra nutikę baisaus. Jų viduje, jų sąmonėje. Juk, jei tik jiems būtų reikalinga pagalba, jie visiškai nedvejodami priimtų pagalbą ir jos reikalautų – tu privalai. Gerumas nėra privalomas. Savęs dovanojimas nėra įpareigojimas, problemų sprendimas ir altruistiškumas nėra kažkas ypatingo. Bet tam, kuris suvokia šių dalykų prasmę viskas tampa jo egzistencine būtinybe.

Gerumas yra stipriųjų žymė! Atjauta ir sąžinė, kova už silpniausią, pastangos įveikti badą ir ligas, darbai, kurie priartina solidarumą ir pagalbą, mąstymas, kuriame nėra vietos antrarūšių žmonių kategorijoms – yra ypatingos, drąsios ir kilnios asmenybės charakteris ir žymė. Tai stipraus vidumi žmogaus ženklas. Ir nereikia gėdytis, kad dar daug kam tai yra tolimos sąvokos, mąstymas ir elgesys. Matyt, tokiems reikalingas savas supratimo kelias. Nes dažniausiai tas, kuris viskuo nepatenkintas, viską kritikuojantis ir pyktas viduje dažniausiai atsiverčia savo tragedijų akivaizdoje patyręs tų, kuriuos niekino ir žemino pagalbą ir artumą.

Matyt, daugeliui dar reikia eiti šiuo keliu. Ir nereikia to gėdytis, kad šiandien nesuvokiu misijų tikslo, išgelbėtų vaikų, įveikto skurdo. Ir nereikia gėdytis, kad man tai svetima. Kad tesugebi kritikuoti ir žeminti, bet pats nė karto net į savo krašto vaikų namus nenuėjai, hospise mirštančiam pamperso nepakeitei, kaimyno senelio į polikliniką bepalydėjai. Nesigėdyk, kad tai tau šiandien dar per sunku. Kad nesupranti tau suteiktos misijos atrasti save. Nereikia gėdintis. Tokia tavo šiandiena. Tu toks esi šiandien. Aš tave suprantu net tada, kai tu nenori suprasti manęs. Bet gal ryt tavo gyvenimo tamsą nušvies puikios aušros šviesa ir tu išgysi.

O tada mes jau abu kartu darbuosimės šalia esančio gėrio labui. Tada galėsime būti dėkingi kai iš kitų kraštų mums ir mūsų vaikams, ligoninėms ir senelių namams ateina pagalba. O mes galėsime leistis į misijas gydyti kitų kraštų sopulių. Kad kartu kursime pagarbos ir taikos kultūrą. Liudysim, kad šviesa stipresnė už tamsą. Gal rytoj tai mudu padarysim kartu. Šiandien tau per sunku. Dar turi išvaitoti savo tamsą per pyktį ir priekaištus, replikas ir įvaizdžius. Tai tavo šiandiena. Gerbiu ją. Bet, nepyk, šiandien manęs reikia daugeliui žmonių. Skubu jiems į pagalbą. Yra puiki mintis, kad jei darydamas gera nenukentėjai, tai taip niekada gero ir nepadarei. Stebint šias dienas iš šalies manau, kad šioje misijoje labai daug gero padaryta. Ir Dievui už tai garbė.

Bet trumpam grįžtu į šios dienos gyvenimo tikrovę. Lankome ligoninę. Joje buvome pirmąją misijos dieną. Šioje ligoninėje buvo gydomas vaikas, apie kurį buvo daromas reportažas, bei vakar atvežta mano globotos istorijos mergaitė Rumena. Tik atvykę į ligoninę prieš kitų istorijų filmavimą nuskubame gydytojų paklausti kaip tiems vaikams sekasi. Ar Rumenai pasitvirtino skaudi diagnozė. Susitinkame su gydytojais. Ir... pirmąją dieną lankytas vaikas neišgyveno....mirė naktį po mūsų apsilankymo. Per vėlai atvežtas i ligoninę su plaučiu uždegimų ir infekciją. Gumulas gerklėje... ir kas pasakys, kad tai ne tikrovė? Mirti išsekusiam ir laiku negavusiam gydymo? Kokį krašto įvaizdį sumenkina išbadėjusio vaiko mirtis, kai tokių šiandien lankomoje ligoninėje yra 14 vaikų?

Ne tik apie problemas reikia garsiai kalbėti, bet garsiai reikia kalbėti ir apie gerumą bei gerus darbus. Ir kuo garsiau. Kad kuo daugiau išgirstų ir įsijungtų į bendraminčių ratą. Kol gėrio artimui sąmonė nebus mums visiems įprasta kaip kvėpavimas, tol ne tik garsiai, bet ir šaukti apie gerumo darbus būtina. Nes tik gerumu galime nugalėti blogį. O apaštalas Paulius ragina visus krikščionis į lenktyniavimą tarpusavio pagarba ir gerumu.Turime lenktyniauti darydami gera! Ir tik tik tie, kurie nepakenčia gėrio ir geba viskuo būti gyvenime nepatenkinti, drėbs į akis frazę – gerus darbus reikia daryti tyliai... Tam bus laiko, kai gėrio darymas bus mūsų asmenybių charakteriai. Tada bus galima tyliai daryti gerus darbus, nes visada gėris bus skelbiamas garsiai ir nuo stogų. Mums būtina gerumu nuslopinti smurto, apkalbų, pletkų tamsą, kuri vis daugiau žmonių įtraukia į savo liūną.

Rumenos tėvai šalia. Jos kūnelyje lašalinių žymės. Kalbamės su gydytojais. Šviesi žinia, kuri atmeta svarstytos ligos diagnozę. Linkstama link meningokokinės infekcijos ir kūno paralyžiaus. Ar pavyks išgyventi? Gydytojo veide jokios prognozės. Net jei ir išgyvens, niekada nebus pilnaverčiu vaiku. Ligoninės pastate viskas persipynę – ir nešvara bei skurdas, ir gydytojų balti chalatai. Ore kvapas toks, kad tikrai ilgai neišbūsi... O ant metalinės lovos sėdinti mama žindo kūdikį. Tikiu, kad jam tai skaniausias pasaulyje maistas. Dejonė ir tylus gulinčiojo siluetas. Vaizdai ir kvapai ypatingi. Ir čia – gydytojų daromi stebuklai. Priežiūra ir reikalingi vaistai. Bent tie, kurie gali palaikyti ir stiprinti ligonį. Čia teikiama pagalba tokioj aplinkoj kokia yra. Ir niekas to nesigėdija ir apie įvaizdžius negalvoja. Čia akivaizdi gyvenimo ir mirties kova. Bet ir vilties namai. Netekus vieno, gal pavyks išgelbėti kitą.

Vaikštinėdamas tyliai kalbu maldą už čia esančius. Kadangi čia praleidžiam didžiąją dienos dalį, tai laiko yra ir asmeninei maldai, ir Rožinio bei Dievo Gailestingumo Vainikėlio maldai. Laiko yra tiesiog pabūti su šiais žmonėmis. Šypsotis visur sekiojamiems vaikams. Žmonių akyse skaityti ne dėkingumą ar pagalbą, bet ramybę ir pasitikėjimą. Kiekviena misija įneša savo gerumo dalelę. Pagalbos dalelę. Ir tai jie puikiai supranta. Todėl ir tiki bei pasitiki.

Ir vėl pagalvojau kaip svarbu turėti žmonių, kurie tave tiki ir pasitiki. Ar turim tokių žmonių kiekvienas? Kiek žmonių kasdien meldžiasi už tave? Ar turi žmogų, kuris meldžiasi už tave, linki sėkmės ir laimina, kad tau sektųsi? Ar turi žmogų, kuris pasitiki tavimi ir tai išlaiko net tada kai suklumpi? Jei tai turi, esi labai laimingas. Tai turėdamas niekada nepastumsi žmogaus ir nesipiktinsi gerumu. Matyt, pykčio žmonės arba neturi tokių žmonių, patys už nieką nesimeldžia ir nėra patikimi, todėl ir jaučiasi labai blogai skleidžiamo gėrio akivaizdoje. Būk drąsus! Atrask žmogų, kuris melstųsi už tave. Būk žmogumi, kuris turėtų už ką melstis, kuo tikėti ir pasitikėti. Taip sveiksta visas žmogus. Taip viltis tampa padrąsinimu gyventi. Taip teisieji šviečia kaip saulė. Taip tavo gyvenimo misija tampa kitokia nei visos kitos...

Diena linksta vakarop. Vėl dienos gyvenimo ratas – ryte iš namų į dieną, vakare namo į artimųjų ratą. Tą puikiai supranta net namo genami gyvulėliai. Piemenukams net nereikia jų raginti rykštele. Namų kiemuose pasirodo dūmai. Kuriami laužai. Kažkas bus gaminama vakarienei.

Tikiu, kad kiekviename krašte yra prabangos ir skurdo. Turėjimo ir stokos. Pastangų ir galimybių. Netvarkos ir išpuoselėtų erdvių. Kiekviename krašte yra visko. Ir įvaizdžio, ir noro atrodyti geresniu. Bet net ir labiausiai išsivysčiusiuose kraštuose yra vienatvės ir beprasmybės, pasiaukojimo ir lėkštumo. Net išsivystę kraštai turi kalėjimus ir jaučiasi nesaugūs eidami namo. Kiekviename krašte yra visko. Ir nereikia gėdytis. Labiausiai ko reikėtų gėdytis, tai abejingumo. Abejingumo artimui, savo kraštui, Valstybei ir pasauliui.

Manau, kad didžiausia šio pasaulio blogybė – abejingumas, atmestas Dievas ir pastumtas žmogus. Net ir šito nereikia gėdytis. Tokia tikrovės tiesa. Todėl ir reikia mums vieni kitų, reikia gerumo misijų, reikia tolimų kraštų ir uolių darbų artimiausioj aplinkoj. Visko reikia.

Reikia ir mūsų kraštui pagalbos ir ją gaunam. Reikia mums kitų kraštų organizacijų ir kiek daug jų veikia mūsų krašte. Ir mūsų tai nepykdo. Įvaizdžio nemenkina. Skaičiau straipsnį, kad po Naujųjų Metų sutikimo Vilniaus Katedros aikštėje visą naktį ją šlavė ir tvarkė mūsų krašte gyvenantys musulmonai. Ir tai mūsų nei gėdina, nei piktina ir savigarbos neužgauna. Ir niekas garsiai nesipiktino, niekas jokių teisių nepažeidė. O jei mokėtume švęsti po savęs nepalikdami šiukšlių, visi gyventume oriau.

Matyt dar turim nueiti savo kelią iki orumo kaip įprasto visuomenės gėrio. Kuo garsiau ir labiau matomi tampa gerumo darbai, tuo labiau puola tamsos pasaulis. Gaila, bet matyt dar ilgai tamsa nestokos savo šėtoniškų advokatų. Bet šviesa stipresnė už tamsą. Šviesai ir gėriui reikia tavęs.

Tavęs labai reikia savanorystėje. Tavęs reikia miestų gatvėse ir kasdienybėje. Pasaulietinės valstybės kūrime ir stiprioje religinėje bendruomenėje. Tavęs reikia gyvenančio kartu ir tarp kitų, o ne tyliai egzistuojančio savo susikurtame įsivaizduojamo saugumo ir komforto gyvenime. Tavęs reikia labai labai. Būk drąsus.

Misija šiame krašte eina link pabaigos. Bet gerumo darbai nepavaldūs laikui. Grįžtu namo didesniu. Grįžus laukia savi tarnystės darbai ir iššūkiai. Nepamirškime, kad dovanodamas save neprarandi savęs, tik atrandi kaip dar vieną galimybę ir viltį.

Grįžtu į namus labai vidumi praturtėjęs. Man labai pasisekė. Aš galėjau būti reikalingu tolimame Etiopijos krašte. Nelengva ši kelionė. Stiprios istorijos, sukrečiantys vaizdai. Bet ir labai didelė viltis gyventi. Baigiant šią misiją norisi vidumi atsiremti į kiekvieną sutiktąjį. Į kelionės bendražygius, į sutiktus Etiopijos Unicef skyriaus darbuotojus, kurie mus lydėjo ir gyveno kartu šias dienas. Atsiremti į viltį ir garsiai pakartoti popiežiaus Pranciškaus žodžius – džiaukitės viltyje!

Noriu nuoširdžiai visus paraginti atrasti save ten, kur geriausiai galėtume išreikšti save, padovanoti save, dalintis savo gerumu. Mūsų krašte daugeliui žmonių reikia Tavęs. Įsiliek į savanorystę vaikų namuose, lankyk ligonius ir senelius. Dovanok save palaikydamas viltį jį praradusiam. Pabūk šalia pasimetusio. Atrask save. Ir būkime dėkingi tiems, kurie kitų tarptautinių organizacijų pastangomis prisideda ir prie mūsų krašto gerovės ir skaudulių gydymo. Jei matai, kad kažkurioj organizacijoj tau kažkas nepatinka, jei sunku pasitikėti ir nematai veiklos vertingumo, tada sukurk savo bendraminčių būrelį. Surask, kur geriausiai atrastum savo gyvenimo prasmę. Eik, veik, telk, burk ir organizuok. Tik nesėdėk namie su nepatenkinta veido išraiška ir pykčio bei nepasitenkinimo ir priekaišto žodžiais tiems, kurie tiesiog džiaugiasi sustiprinę viltį ir suteikia galimybę apginti ne tik teises, bet svarbiausia būtinybę – kiekvieno asmens orumą. Tavęs labai reikia.

Link namų laukia kelionė su 4 skrydžiais. Bus laiko permąstyti tai, kas pamatyta. Peržiūrėti nuotraukas. Būti už šį kraštą ir žmones maldoje. Smagu grįžti namo. Ir ne tik link tiesioginių kunigiškų pareigų, bet ir toliau tęsti savanorystę keliose organizacijose, lankyti vaikų namus, sutrikusio intelekto vaikų pensionatą. Įnešdamas dalelę savo savonorystės savam krašte man yra didžiulė garbė įsilieti ir į pasaulio gerumo kultūrą skleidžiančių bendražygių šeimyną. Džiaugiuosi, kad greitu laiku atsidarys vaikų hospisas, kur vaikams bus suteikta priežiūra bei oriai ir su ypatinga priežiūra įžengti į Dievo Meilės glėbį. Tyliai darydami gerus darbus, mes turime garsiai kalbėti kaip gerumui reikia tavęs ir kur reikia tavęs. Tik gerumas, įsišaknijęs daugelio žmonių gyvenimuose, tampa priešnuodžiu tamsos šėlsmui. Visi esame kviečiami būti šviesos ir vilties kultūros bendrakeleiviais.

Abraomas Linkolnas kartą pasakė: "aš darau tai, ką geriausiai moku ir geriausiai, kiek tik galiu, t.y darau iki galo. Jei pasirodo, kad buvau teisus, tai, kas prieš mane buvo pasakyta, nieko nereiškia. Jei pasirodo, kad klydau, tada angelai patvirtins, jog buvau teisus ir nieko negalėjau pakeisti".

Šviesai ir vilčiai reikia tavęs! Ateik ir būkim kartu įsilieję į įvairias veiklas už savo krašto ir viso pasaulio vaikus!

Deimantas yra anglies gabalas, kurį vertingą padarė slėgis. Būkime vienas kitam sutikta ir suteikta galimybe. Visi mūsų gerumo darbai teįspaudžia mumyse deimanto švytėjimą.

Visi turim tapti viltimi, kartais nematant jokios vilties! Atverti savo širdį!