Riedlenčių perdirbimo verslą įkūrusio S. Sonkino darbams – unikalių automobilių savininkų dėmesys

„Būdamas 4-erių metų nupiešiau rampą ir riedlentininkus ant jos. Tuo metu Lietuvoje nieko panašaus nebuvo, todėl tėvams mano piešinys atrodė tarsi pranašystė“, – pasakojimą apie didžiausią savo aistrą, vėliau peraugusią į verslą, pradeda Simonas. Pirmą kinišką riedlentę jis gavo dešimties metų. Tik vėliau vaikinui teko laimė važinėti ant originalios, iš Lenkijos atvežtos riedlentės. „Pamenu, pirmąsias riedlentes kartu su kitais bendraminčiais itin saugojome iki kol riedlenčių parduotuvės atsirado Lietuvoje“, – prisiminimais dalijasi Simonas.

Baigęs mokyklą išvykote svetur ir riedlentę palikote nuošalyje. Kodėl?

Iki 18 metų riedlenčių sportu užsiiminėjau profesionaliai ir turėjau rėmėjus. Riedlenčių sportas buvo ir yra gana brangus. Tuo metu atėjusi krizė verslininkams „užrišo“ rankas, o aš, baigęs mokyklą, atsidūriau akligatvyje ir, kaip daugelis mano bendraamžių, išvykau į užsienį. Ten dirbau paprastus darbus, o mėgstamas sportas tapo tik hobiu.

Žinoma, nesijaučiau laimingas, galvojau, kad gyvenime kažko trūksta, tačiau užsienyje praleisti metai davė tiek darbinės, tiek kultūrinės patirties ir galų gale paskatino priimti reikiamus sprendimus.

Kai gyvenau Amsterdame, susibendravau su riedlentininkų bendruomene. Tuomet suvokiau, jog riedlenčių kultūra yra karta iš kartos perduodamas dalykas. Lietuvoje riedlentininkų, kurie galėtų dirbti su jaunimu ir perduoti tradicijas, beveik visai nebuvo. Taigi, po šešių metų, praleistų laimės ieškant užsienyje, nusprendžiau grįžti ir save realizuoti namuose. Žinojau, kad turiu pakankamai daug įgūdžių pradėti kažką naujo.

Kaip kilo idėja sukurti riedlenčių perdirbimo verslą, kuris paremtas būtent ekologišku antrinių daiktų panaudojimo principu?

Grįžęs namo pradėjau kalbėtis su įvairiais žmonėmis ir netrukus atidariau mažas dirbtuvėles. Tai, ką dabar darau, gimė ieškant konkrečių problemų sprendimo būdų.

Tikriausiai numanote, jog riedlenčių sportas yra brangus, bet jis turi ir begalę privalumų, tokių kaip individualumas, socialiniai įgūdžiai, fizinės formos ugdymas. Jauni žmonės, važinėjantys riedlente, gali burtis į bendruomenes, socializuotis, aktyviai ir sveikai leisti laisvalaikį.

Dažnai riedlentės griebiasi net finansiškai sunkiai gyvenantis jaunimas, todėl pirmiausia norėjau riedlentes padaryti labiau prieinamas visiems. Kadangi pats jų gaminti negalėjau, sugalvojau, kad jei gaminsiu produktus iš lūžusių riedlenčių, jas parduosiu visai kitoms rinkoms, o dalį pelno investuosiu į naujas riedlentes – jas galėsiu pigiau pardavinėti bendruomenės nariams.

Taigi, pirmiausia tai buvo sukurta vardan riedlenčių bendruomenės ir jos žmonių, o ne dėl ekologijos. Ir tik vėliau, pradėjus domėtis, kokia iš tiesų yra riedlenčių šiukšlių problema visame pasaulyje, supratau, kad einu dar vienu geru keliu.

Kokią žalą aplinkai daro riedlenčių gamintojai?

Riedlenčių gamyba pirmauja kertant kanadietiško klevo miškus, o riedlentės lenta, kuri statistiškai savo pirminę funkciją atlieka apie mėnesį, sulūžusi turi net iki 95-100% perdirbti tinkamos medžiagos.

Pasaulyje kasdien parduodama virš 300 tūkstančių naujų riedlenčių. Ar bent įsivaizduojate, kiek kasdien lentų keliauja į šiukšlyną? Ši situacija dar pablogės, nes šiais metais riedlenčių rungtys startuos Tokijo olimpinėse žaidynėse, po jų, manau, formuosis naujas visuomenės požiūris į šį sportą.

Kokius daiktus dažniausiai darote iš sulūžusių riedlenčių?

Dažniausiai mūsų produktai yra gaminami pagal individualų užsakymą, todėl yra unikalūs ir vienetiniai. Gaminame viską, ko reikia klientui. Galiu išduoti, kad labiausiai mūsų produkciją mėgsta išskirtinių automobilių savininkai. Jiems galime pasiūlyti pavarų svirtis, įvairias apdailos detales ar net vairus. Perdirbtos riedlentės tai pat puikiai tinka unikalių trofėjų gamybai ar namų interjerui.

Siekiame gaminti tai, ko žmogui tikrai reikia ir tai, kas gali atnešti džiaugsmą. Tikime, kad tokiu būdu daiktas turės didesnę reikšmę, todėl jis bus ilgiau naudojamas, galbūt ir perduodamas iš kartos į kartą.

Visgi, kas buvo sunkiausia pradedant riedlenčių perdirbimo verslą?

Sunkiausia buvo išmokti dirbti su specialia įranga. Iki tol neturėjau jokios patirties medžio apdirbime. Viską reikėjo suprasti ir perprasti, kartais net pačiam improvizuoti. Ilgai gryninomės, ką mes darome, koks mūsų konceptas, ko reikia bendruomenei. Nesuklysiu sakydamas, kad šis procesas vyksta iki šiol.

Džiaugiuosi, jog galėjau suburti aplink save linksmus žmones, kurie turėtų panašią viziją ir norėtų padėti bendruomenei. Manau, pranokome savo lūkesčius – be perdirbimo dirbtuvių, šalia atsirado riedlentininkams skirtas parkas treniruotėms ir mokyklai, Lietuvos riedlenčių federacija, riedlenčių parduotuvė bei  siuvimo dirbtuvės.

Riedlenčių perdirbimo verslas pasauliniu mastu nėra naujiena, tačiau mes išsiskiriame tuo, kad sukūrėme 100% medžiagos perdirbimo gamybos ciklą, kurio metu gimsta visiškai nauja medžiaga ir išskirtinis daiktas. Žinoma, šiuo atveju svarbiausia – išskirtinis problemos sprendimas dideliu mastu.

Esate minėjęs, kad ateityje Lietuvos riedlentininkus išvysime olimpinėse žaidynėse. Kada pagaliau pristatysime šalies atletus pasauliui?

Realiausia Lietuvos atstovams pasirodyti 2024 m. olimpinėse žaidynėse, Paryžiuje, o iki to laiko yra dar daug pasiruošimo darbų.

Šalyje, kur treniruotis lauke galima tik pusmetį ar trumpiau, mes vis dar neturime gero, modernaus, tam tikslui pritaikyto riedlenčių treniruočių parko uždaroje patalpoje. Tikiu, kad šis klausimas – sprendžiamas. Suprantu, kad toks projektas reikalauja nemažų pinigų.

Kaip bebūtų, džiaugiuosi, kad pagaliau užsidarys užburtas lietuviško riedlenčių sporto ratas ir mes anksčiau ar vėliau išeisime į tarptautinę areną.