Rimą Bružą kelyje motociklu į Indiją lydi žmonos priesakas

„Nuo Baltijos iki Bengalijos“ – taip pavadintas aštuonių dalių rašytojo ir žurnalisto Antano Poškos (1903–1992) knygų ciklas, kuriame jis pasakoja apie legendinį žygį į Bengaliją. Keliautojas nepelnytai primirštas, todėl, artėjant jo kelionės 90-mečiui, Rimas su Aurimu nusprendė ją pakartoti – kiek pavyks, nes geopolitinės sąlygos šiandien pasikeitusios. Aurimas Mockus – paminklo Antanui Poškai Klaipėdoje idėjos autorius. Beprotiška atrodė kelionė per pusę pasaulio prieš 90 metų, ne ką patogesnė ji ir šiomis dienomis. Jau dabar aišku, kad kelionės pabaigos data dėl trikdžių Egipte nusikėlė – vyrai viliasi Indiją pasiekti prieš Kalėdas, nors buvo nusiteikę tai padaryti anksčiau.

Rimai, kokiame kelionės etape esate?

Kelionė persivertė į antrąją pusę, bet Egipto epizodas iš pradžių dėl motociklo atplukdymo, o dabar dėl specialaus leidimo į Sinajaus pusiasalį gerokai užsitęsė. Tai vargina, nes gaila laiko, be to, būti vienoje vietoje erzina. Jau nekalbu apie biurokratiją, ją čia patiriame visu gražumu. Žodžiu, procesas vyksta. Tebūnie ne visai taip, kaip planuota, bet vyksta. Dar prieš kelionę buvo signalų, kad šiuose kraštuose gali taip nutikti, ir reaguoti reikia kiek įmanoma ramiai.

Gerasis šios situacijos dalykas yra tas, kad, pasinaudodami Lietuvos ambasados Egipte pagalba, galime išžvalgyti ne tik Kairą, bet ir jo apylinkes. Tai savotiškas paguodos prizas, bet tikiuosi, kad ne prieš audrą (šypsosi).

Jautiesi patikrinęs ir užtikrinęs savo sumanymą? O gal buvo įsibrovusi abejonė „ir koks velnias mane nešė į tą galerą“?

Juo geriau paruoši namų darbus, tuo mažiau bus netikėtumų vėliau. Kol kas, regis, pavyko numatyti ir įveikti daugumą dalykų ir visai pusėtinai išnarplioti tą logistikos rebusą, nes pasaulis anapus Europos Sąjungos sienos savo smėlio dėžėse yra taip tvorelėmis apsistatęs, kad sunku patikėti, jog ne kitoje planetoje atsidūrei. Čia veikia visai kiti dėsniai ir taisyklės.

Kita vertus, nereikia būti naiviam: čia geopolitika ir padėtis yra sudėtinga, nes Egiptas Sinajaus šiaurėje kovoja su ISIS ir yra daugelio patiriamų nesklandumų priežastis. Reikia tai suprasti ir įvertinti. Egzistuoja ir sunkiai suvokiama biurokratijos problema, bet tai kita tema. Ne kartą sakiau, kad Antanui Poškai prieš 90 metų šiuo klausimu buvo tikrai paprasčiau keliauti. Vėliau jis rašė: „Kelionę planuoti – džiaugsmas, kelionę vykdyti – pragaras, kelionę atsiminti – visa ko atpildas.“

Pasiekėme antrą ekspedicijos etapą, ir nebuvo savigailos momentų. Abu su Aurimu gerai žinojome, kur veliamės, ir buvome tam pasirengę. Suprantama, nesame supermenai, būna ir sunkesnių epizodų, bet yra tikslas, mūsų laukia lietuvių bendruomenės, mumis tiki žmonės čia, Lietuvoje, todėl negalime suskysti.

Iš judviejų su Aurimu Mockumi įspūdžių socialiniame tinkle jau dabar galima sudaryti knygą. O koks buvo sudėtingiausias momentas fiziškai, techniškai, dvasiškai?

Telieka rasti tokios knygos sudarytoją (juokiasi). Per tas daugiau nei šešias savaites būta nuovargio, kelio įtampos, namų ir artimųjų ilgesio. Bet mudu su Aurimu palaikome vienas kitą. Atpažįstame krizes ir, manau, visai sėkmingai jas suvaldome.

Nebent iš šalies ir mažai ką nutuokiantys apie tokias keliones galėtų pasakyti, kad „išvažiavo pasivažinėti“. Tiek visuma, tiek atskiri ekspedicijos momentai yra sudėtingi ir juos reikia suvaldyti. Kartais viskas sukrinta į vieną krūvą. Važiuojame be filmavimo grupės, be lydinčio ir asistuojančio ar kitaip gyvenimą lengvinančio personalo. Esame dviese ir viską darome patys. Nuo filmavimo, motociklo taisymo, logistikos iki elementarių buitinių klausimų sprendimo. Tokį keliavimo būdą pasirinkome ir esu tikras, kad tai geras sprendimas, nes esame atsakingi tik už save.

O kada širdis iš džiaugsmo plazdėjo?

Iki šiol Aurimui sakau, kad man išvykimas ir palydos Vilniuje, o ypač Klaipėdoje, taip batareikas įkrovė, kad iki šiol veža (juokiasi). Stipriai palaiko mūsų gerbėjai, jų žinutės socialiniuose tikluose, ir tai yra svarbus įkvėpimo bei motyvacijos šaltinis.

Plazda širdis, viskas gerai... Plazda, kai Budapešte sutemus pasitinka ir vėliavomis mojuoja tautiečiai, plazda, kai Berlyne pamaitina sulijusius ir apskalbia. Taip pat gumulas gerklėje užstringa, kai, regis, visa Lietuvos ambasada Kaire rūpinasi mūsų reikalais ir vakare grįžus laukia su vakariene. Jaučiame ypatingą dėkingumą ir pasididžiavimą, kad šie žmonės reprezentuoja Lietuvą. Jie visi yra tikriausi Lietuvos ambasadoriai. Kelionėje mes taip pat atstovaujame Lietuvai, daugeliui vietinių esame vieninteliai jų sutikti lietuviai. Tad laikome kartelę aukštai iškėlę!

Pakeliui judu priėmė ne vien lietuviai – taip mėgstame susimenkinti, paburbėti, kad nesame draugiški, gal keliaujant kilo visai kitokių minčių?

Kaip rašė Antanas Poška: „Kelionė yra ir žmogiškųjų aistrų išbandymas.“ Natūralu, kad pakeliui susiduri su skirtingomis kultūromis, mentalitetu, pasaulėžiūra ir net civilizacijos skirtumų pasitaiko. Tai labai gera, mąstymo ribas praplečianti, tolerancijos treniruotė, nes juk žmogiška vertinti, apibendrinti ar pasiduoti pirmo įspūdžio bangai. Tenka stabdytis ir daugelį dalykų permąstyti. Juk nebūtinai visur turi būti taip, kaip pas mus, – veikiau priešingai. Kaip galima reikalauti ar net tikėtis, kad kitos kultūros žmonės bus tokie patys ir puoselės tokias pačias vertybes, tikės tuo pačiu Dievu, taip pat rengsis ir gyvens kaip mes? Jei norisi lyginti, pritempti iki savo suvokimo, vadinasi, yra bėdų dėl sveikos nuovokos.

Pasaulis yra visoks ir ačiū Dievui, kad esame skirtingi, nes tik todėl ir įdomūs. O išeiti iš komforto zonos apskritai yra didžiausa galima dovana sau. Keliaujant ir atitolus nuo aktualijų, dar keisčiau atrodo iniciatyvos užsitverti, užsidaryti, neleisti, uždrausti, ką nors daryti „prieš“, ne „už“. Tokie save apvagia, o jeigu jie valdžioje, tuomet tie arogantiški šikniai paprasčiausiai skriaudžia savo žmones. Kalbu ne vien apie Lietuvą, nes radikalų ir vienintelę tiesą žinančiųjų yra visur. Prisiminiau epizodą iš Hermanno Hesse „Sidhartos“, kur kalbama, kad jeigu sutiktas žmogus sako, jog matė Dievą, reikėtų jo vengti. Panašiai reikėtų elgtis su visais vienos „tiesos“ skleidėjais ir kitokiais visažiniais.

Su skirtingais žmonėmis bendraudami praplečiame savo akiratį, asmeninio suvokimo ribas ir, tikiu, augame bei tampame geresni. Gerų sutiktų žmonių skaičius yra triuškinantis, ir neabejojame, kurių yra daugiau. Tiesiog blogi labiau matyti ir aplink save kelia daugiau triukšmo, bet tai tėra prisukamo triušio stuksenamas būgnas.

Kaip judu su Aurimu sutariate, ar kokiomis nors savybėmis vienas kitą erzinate, nes kelionėje išryškėja charakterio ypatumai, kurie pradeda nervinti?

Esame suaugę vyrai. Neleidžiame, kad situacija, aplinkybės apaugintų mus nuoskaudomis ir kitokiu dumblu. Paprasta. O patraukti vienas kitą per dantį „dėl charakterio ypatumų“ yra vienas didesnių kelionės malonumų ir pramogų (juokiasi).

Rimai, ar akimirką nepasijutai vienišas dėl savo idėjos: socialinėje paskyroje mačiau vieną kitą nedraugišką komentarą – net rašybos klaidos užkliuvo, o juk nesėdite patogiai biure prie kompiuterio?

Apskritai esu vienišius ir vienatvė manęs netrikdo. Tik būdamas vienas susirenku mintimis ir susidėlioju situacijose. Manęs netrikdo ir juo labiau negali išmušti iš vėžių jokie bravūriški komentarai ar buki intrigantai. Žinau, ką ir kodėl darau, visa kita yra tik fonas, nes juk negali susigadinti vakarėlio dėl įkyraus uodo.

Koks galutinis jūsų kelionės tikslas, kaip ir kur jis turi būti? Ir kas tada?

Norėtume pasiekti Indiją. Motociklu.Tai ekspedicijos tikslas. Bet turbūt dar didesnių iššūkių laukia pakeliui. Norėčiau ir labai tikiuosi, kad žiūrovai galutiniame variante – dokumentinių filmų cikle – pastebės ir svarbias žinutes, ne tik keliavimo ypatumus. Noriu parodyti, kad pasaulis yra visoks ir niekas neturi teisės jaustis čia viršesnis – nei už kitą žmogų, nei už gamtą. Nėra taip, kad kas nors susimaus, o mes tik visažiniškai pacaksėsime liežuviu. Jeigu susimausime, susimausime visi, ir tai bus labai blogai. Tokius pačius tikslus sau kėlė ir Antanas Poška. Jis rašė: „Gerojo Dievo vaikai aria žemę, blogojo – yra žmogžudžiai ir teroristai.“

Kelionės euforija – viena, bet!.. namuose gimė sūnus. Kaip laikei žmoną Indrę už rankos? Gimsta sūnus – už tūkstančių kilometrų dėl to tau turėjo stoti širdis...

Indrės ranką laikiau banaliai virtualiai. Tuo metu buvome įstrigę Aleksandrijoje ir nuotaika nebuvo pati geriausia. Nenulipau nuo telefono, kai TA žinia pasiekė, nesijaučiau atitrūkęs. Suprantama ir nereikia nė sakyti, kur tokiomis akimirkomis turi būti vyrai ir tėvai, bet toks buvo sprendimas. Jis nebuvo lengvas, bet su Indre pasirinkome jį.

Aurimas kasdien po kelis kartus vis klausdavo: „Gal jau yra žinių?“ Matė, kad esu įsitempęs ir apie nieką kitą negaliu galvoti, bet vis kartojo: „Viskas bus gerai, tavo Indrė – šaunuolė.“ Mano Indrė yra ypatinga. Ji – didžioji mano mokytoja, ji – geresnė mano pusė.

Nuostabu, kaip judu su žmona sutarėte dėl šio svarbaus įvykio, bet vis dėlto gal silpnumo akimirką Indrė pyktelėjo?

Mano supratimu, tai visiškai normalu. Kitaip neįsivaizduoju, man nepriimtinas poros bendravimas „leisiu-neleisiu“. Ekspedicija buvo planuota anksčiau, nei su Indre sužinojome didžiąją naujieną. Neslėpsiu: pirma mintis buvo atidėti kelionę kitiems metams, bet Indrė nesutiko. „Esi motociklininkas, aš ištekėjau už motociklininko ir tu privalai tai padaryti.“ Turėdamas tokią žmoną, esu laimingiausias pasaulyje vyras.

O gal kaip tik – ši kelionė taps didžiausia dovana tavo sūnui?

Manau, tiek Aurimas, tiek aš šią kelionę pirmiausia skirsime savo šeimoms. Jos yra didžiausios mūsų rėmėjos ir motyvuotojos. Abu turime po 3 vaikus ir nėra nieko svarbiau už juos. Savo kelionę nuo pat pradžių paskyriau Indrei, savo angelui sargui, savo skydui, savo kardui ir savo geriausiam draugui.