Rima Olberkytė-Stankus: „Man smagu senti, Vaida Skaisgire“

Socialiai atsakingų verslo projektų vadovė Rima Olberkytė-Stankus (36 m.) šį savo komentarą publikavo socialiniame tinkle, reaguodama į kompanijos „Videometra“ komunikacijos vadovės Vaidos Skaisgirės (24 m.) komentarą „Kodėl moterys apsimetinėja, kad senti yra smagu?“

„Su metais aš darausi vis gražesnė!“. 

ROS: Be jokios abejonės, nes nebejaučiu komplekso dėl išdygusio spuogelio, ne taip sukritusios sruogos – man rūpi mano vidus su visais išorės privalumais, kuriuos turiu dabar ir aš džiaugiuosi tuo, ką turiu dabar! Nepatikėsi, bet man smagu turėti dvi kojas (tiesiog tvirtas ir sveikas kojas) ir rankas (tiesiog rankas, ne tas, kurias reikia atkelti fotografuojantis prie grakščios fotosienelės, nes „oi, bus per storos“), nes aš galiu jomis pakelti savo vaiką ir jį panešioti.

Nepatikėsi, bet man smagu turėti natūralią krūtinę, kuri net ir po vaikelio maitinimo tokia, kad jokios intervencijos nereikia. Ir, nepatikėsi, bet mano bepradedanti karšintis galva man dabar leidžia padėti daugybei žmonių – toks mano darbas, dėl to kiekviena atsiradusi raukšlė – rūpestis už kitą ir šypsnio raukšlė, atsiradusi už kito laimę – man yra mano grožis. Cezario pjūvis taip pat. Priaugti kilogramai – norėsiu numesiu, norėsiu susensiu su jais, ne tau spręsti! Įsivaizduoji, aš jau ketvirtoje dešimtyje ir aš sau graži! Ir dar, žinau, kad mirsiu!

„Mano metai – mano turtas“. 

ROS: Be jokios abejonės!!! Ne kas kita, o kaip tik nugyventi metai man davė tai, ką turiu. Negalėčiau per vieną „jaunystės smagumo“ dieną turėti 9-erių metų santuokos, šešiamečio sūnaus, trijų nepaprastai svarbių patirčių labai įdomiuose darbuose ir savo socialiai atsakingo verslo. Jei prieš 20 metų, kai pradėjau dirbti, man kas būtų pasakęs, kad įkursiu tokią įmonę, būčiau parašiusi rašinėlį, panašų į tavo. Todėl savotiškai tas tavo mintis nurašau į posakį „jaunystė-kvailystė“, bet tylėt negaliu, nes tu įžeidei daugybę moterų. Dar pamiršau, ne kas kita, o tie senėjantys mano metai, man davė geriausius draugus – išgrynino juos iki deimanto tyrumo, todėl jų turiu vos keturis, bet tikrus. Tavo amžiaus turėjau du šimtus. Ar mes ne apie tuos turtus kalbam?

„Gyvenimas po 40 tik prasideda!“. 

ROS: Kad ir kokia naujiena tau tai būtų, bet pradžių ir pabaigų gyvenime yra labai daug, ir TAIP, gyvenimas keturiasdešimties tik prasideda. Prasideda ir 50-ies, ir 60-ies, o būna, kad ir dar vėliau. Žmogaus gyvenimas, skirtingai, nei tu manai, taip jau surėdytas – tu niekada negali žinoti... Ir nesvarbu, tau 20 ar 60.

Panašiai prasidėjo ir tavo dabartinis gyvenimas, kai radau tave „Forum Palace“ terasoje viename iš „Šok su manimi“ vasaros pristatymo vakarėlių ir paklaususi, „mergaite iš niekur, kas tu tokia? ar tave domintų televizija?“ – atrodei labai išvaizdžiai, jauna gazelė su poliarizuotais akiniais, ir plėšytais džinsiniais šortukais, kurie vos dengė „skruostus“, – man atsakei taip. Taip atsiradai viename iš TV3 rodytų realybės šou „Pasirink mane“ sezonų, vėliau ir savo vyro, garsaus prodiuserio glėby per tos pačios televizijos naujojo sezono pristatymą. Tiesa, tą „Pasirink mane“ sezoną rodė per TV po trejų metų, kai jau sūpavai savo nuostabų sūnų ant rankų.

„Maždaug taip šneka žinomos senstelėjusios moterys viešojoje erdvėje.“

ROS: Taip, taip atvirai ir šneka. Aš gal dar nepasiekiau tos ribos, apie kurią rašai, bet rašau už tas, kurios pasiekė. Smagu! Čia dabar tas žodis, kurį noriu dažniausiai naudoti. Man smagu, Vaida!

„Ach, kaip gražu, kaip teisinga, kaip motyvuoja!“. Maždaug taip reaguoja tokio paties ar dar vyresnio amžiaus pastarųjų banalių straipsnių sekėjos.“

ROS: Taip, nes, nepatikėsi, moteris geros patirtys motyvuoja. Tave, tokią jauną, ne tiek patyrusią ir labai užgaulią – girdėti, kad esi tikra karalienė ir biure, ir su visais besielgdama, motyvuoja kitų senatvė. Kiekvienam sava. Aš renkuosi gerąsias patirtis.

„Deja, tai yra totali nesąmonė, visiškas absurdas ir pats kvailiausias melas. Melas, kuriuo nuo jo didenybės Laiko bando gintis senstančios moterys. Mielos ponios, nemeluokite kitiems ir sau.“

ROS: Kaip tik tai norisi parašyti po tavo – straipsniu negaliu pavadinti, gal geriau tiks pasakyti: pasidėk tą rašinėlį kažkur saugiau ir paskaityk po... Oj, net nežinau, kiek tau metų. 22? 24? Ok, bus paprasčiau pasakyti – paskaityk, kai tau bus 50.

„Metai – joks ne turtas, o vis sunkėjanti grandinė po kaklu. Metai ne suteikia grožio, o priverčia dėti vis daugiau pastangų, laiko ir pinigų į savo prekinę išvaizdą. Gyvenimas po 40, 50 ar 60 tikrai nesibaigia, bet ir neprasideda.“

ROS: Šitą irgi paskaityk, kai tau bus 50. Ir dar prisimink savo postą iš prabangių atostogų, kaip aprašei, kaip senukai užsienyje mėgaujasi gyvenimu. Ir dar frazė iš vieno garsaus filmo ir garsaus aktoriaus pasakytos frazės: man protas sako, kad man devyniolika, tik kūnas to nesupranta. Viliuosi, kad to niekada nepatirsi, nes kai man ketvirtas dešimtmetis kūne, aš vis tiek jaučiuosi 25-erių. Nors tu ką. Toks mano smagus senėjimo jausmas. Ar mes vis dar ne apie tuos turtus kalbam?

„Kai perskaitau eilinį tokį poetišką pasisakymą apie įsisiūbuojančią karšatį, visada pagalvoju: o kodėl apie metus tauzija tik moterys? Gi vyrai irgi sensta. Kodėl jie apie tai nepasakoja, neatskleidžia savo išgyvenimų ir potyrių? Kodėl nepateikia senėjimo privalumų iš savo pusės?“

ROS: Nes paprastai, vyrai kalba apie krepšinį, futbolą, darbą ir „noriu valgyti“. Nemenkinu vyrų, tiesiog, retas vyras labai atviras, retas, kuris pasako, ką jaučia, dar retesnis prisipažįsta, kad jam kažką skauda, kol galiausiai tenka greitąją kviest. Tuo jie ir vyriški. Apie tai ir visos knygos apie moterų ir vyrų santykius – neišsemiama tema.

„Ko tylit? A? Gal Antanui iš Glausučių kaimo, pučiančiam 53 žvakutes ant torto, dabar kaip tik reikia jūsų pozityvių minčių? O vyrai šia tema nekalba (bent jau dažniausiai) nes jiems tai nei įdomu, nei aktualu. Senėjimas – natūralus procesas, kuriam nereikia ditirambų. Tai yra nesustabdomas vyksmas, kurį sutikti reikia oriai.“

ROS: Be jokios abejonės, Antanui, kaip ir Broniui, Alvydui, Tomui ar Vaidotui ir visiems kitiems, reikia pozityvių minčių. Kita atsakymo dalis pastraipoje viršuje.

„Tenka pripažinti, kad metams bėgant būtent vyrai dažniausiai sugeba išlikti blaivaus proto. Žinoma, aš nešneku apie tuos, kuriems klimaksas vietoj saviguodos šnekų pasireiškia noru turėti prabangesnį automobilį, jaunesnę žmoną, didesnius raumenis. Tokių tikrai yra ir jie dar kvailesni už sau ir kitiems apie senėjimo naudą meluojančias moteris. Tačiau žvelgiant statistiškai, vyrų laikysena metų karuselėje yra ramesnė ir oresnė.“

ROS: Atsiprašau, jei vėl įkišiu trigrašį į šį nežinau apie ką rašinį, tai vyrai Lietuvoje iš tos tylos dažniausiai oriai susitinka per anksti su virve kluone... Paskaityk, Vaida, daugiau knygų, daugiau statistikos, ar tu kalbi apie vyrų senatvę dešimtmečiu anksčiau nei moterų? Dėl tos jaunesnės žmonos ir to automobilio.... Čia tu apie save ar man kažkur kitur ieškot pavyzdžių??? Apie ką tu kalbi?

„Grįžtant prie moterų, būna ir tokių atvejų, kai pažvelgus į vieną ir tą pačią moterį, kai jai 30, o po to – kai 40, gali drąsiai pasakyti, jog vyresnė ji atrodo geriau. Bet dievaži, tai tikrai ne dėl metų. Galbūt ji pakeitė šukuoseną, galbūt išsiugdė stiliaus pojūtį, galbūt svorio numetė. Tačiau metai – jie negražina ir neduoda nieko gero, išskyrus lėtėjančią medžiagų apykaitą, stabarėjančią pasaulėžiūrą ir domino efektu viena po kitos atsirandančias raukšles.“

ROS: Rašiau jau pradžioje apie tai, kad neįmanoma gyvenimo nugyvent per vieną dieną...

„Mano aplinkoje yra nemažai į ketvirtą, penktą ir šeštą dešimtį įkopusių, pasitempusių, stilingų, jaunatviškų moterų. Labiausiai mane žavi jų adekvatumas – jos puikiai supranta, kad atotrūkis tarp dabarties ir gimimo datos pase vis labiau didėja, tačiau niekados nepradeda kvailų šnekų apie tai, kokios jos laimingos sendamos.“

ROS: Nenuostabu. Jei būčiau tavo mama, aš bijočiau tau šypsotis. Bijočiau savo vyrui įsikibti į ranką ir būti laiminga. Jau nekalbu apie bučinius. Bet džiaugiuosi, kad esu savo sūnaus mama, kuriam meilė, abipusis ryšys, pagarba yra patys svarbiausi – jam laimė, kad tėtis ir mama pradeda karšintis laimingi. Dievaži, kiek yra visko, ką norisi prisiminti, ir ko dar tikėtis!!! Smagu!

„Kodėl? Nes tai nei laimė, nei džiaugsmas. Jos laimingos, nes turi gražias šeimas, įdomius darbus, sukaupė neįkainojamos patirties, tapo išmintingesnės. Tai, o ne tariamas besiskleidžiantis senstančios moters grožis, yra didžiausi prabėgusių metų privalumai. Ir nors jų mintyse vietoj „Kiek dar manęs visko laukia...“, sukasi „Kiek daug visko buvo...“, jos vis dar sugeba gyventi žaismingai.“

ROS: Tikras siaubas!!! Akiplėšos!!! Vaida, lyg kas vogtų gyvenimą iš tavęs pačios. Kalbi kaip susenusi bambeklė dienos šviesos nemačiusi ir laimės nepatyrusi. Tu nelaiminga?

„Gerų pavyzdžių yra. Tačiau ir jie nepaneigia, jog senti yra liūdna. Senti yra nesmagu. Tačiau – normalu. Tad ir pasitikti bėgančius metus reikia normaliai. Be banalių frazių, kaip faina ir smagu man turėti daug raukšlių. Be sapalionių, kad tik su metais moteris atsiskleidžia. Nes ji nebesiskleidžia, ji vysta.“

ROS: Jei nori dėlioti pavyzdžius, turi pati tokia būti. Bet čia gal tik aš auklėta taip. Aš nedrįsčiau jokio amžiaus moteriai pasakyti „sapalionės tos tavo kalbos“, na, nebent dabar tau. Bet ir tai jaučiuosi nekaip tai sakydama, todėl pasikartosiu – jaunystė yra kvailystė.

„Senėjimas yra procesas, kuris neardo pasitikėjimo savimi tik tada, jei apie jį negalvoji ištisas paras. Tai procesas, kurį įmanoma kontroliuoti rūpinantis savo mityba, sportuojant ir nenuobodžiai gyvenant. Motyvuojančių kalbų terapija nepadės sustabdyti laiko. Kaip ir nepadės įrodyti sau ir aplinkai, kad šitas melas yra tiesa. Priešingai – atskleis, kaip sunku susigyventi su raukšlėmis, kaip skaudu matyti save nebe tokią, kaip anksčiau.“

ROS: Vaida, pati pripažinai FB, ši tema tau visiškai nerūpi, tad nekomentuosiu to, ką rašai. Pavargau, nes jau susisuko galva nuo tavo rašinio.

„Reikia suprasti viena – senstame visi ir nei vienas nuo to nepabėgo. O ta, kuri bandė bėgti, kalbėdama apie su metais kerojantį seksualumą, švirkšdamasi į veidą injekcijas ar pasirinkdama sau pagal amžių visai netinkančius drabužius, yra labai nelaiminga.“

ROS: OMG. Tu rimtai čia apie tas intervencijas???? Tai kada jas darytis??? Tokio amžiaus kaip tu? Dar kartą tavęs klausiu – tokia nelaiminga? Tokioj jaunystėj??? Aš tai, pvz., neturėjau jokių injekcijų iki šiol...

„Būkit laimingos, moterys, ir nebešnekėkit tų nesąmonių. Jos juokina visuomenę, jos klaidina naivuoles ir svarbiausia – jos apnuogina jūsų baimes. O bailių niekas nemėgsta.“

ROS: Aš laiminga ir visuomenę juokinu ne aš, bet žinau, kad visuomenė dabar tikrai labai juokiasi! Ne bailė! Ups... Einu karšinti savęs. Savo vyro ir savo draugų...