Rimantas Kaukėnas apie onkologines ligas: „Vėžys nesirinkdamas puola ir senyvą žmogų, ir vos kelerių metų vaiką“

Rimantai, kokiais rūpesčiais gyvenate dabar?

Daugiausia darbo turiu dėl artėjančio renginio – balandžio 5-ąją Vilniaus „Siemens“ arenoje drauge su fondu organizuojame paramos koncertą „Už pergalę gyventi“. Jame pasirodys kone visi garsiausi Lietuvos dainininkai – Marijus Mikutavičius, Gytis Paškevičius, Saulius Prūsaitis ir daugybė kitų, visų neišvardysiu, bet kiekvienam esu nuoširdžiai dėkingas. Tų žmonių širdys yra didelės – visi sutiko koncertuoti neatlygintinai, o surinktus pinigus skirsime sergantiems vaikams.

Kai reikia įkalbėti kurią nors žvaigždę dalyvauti labdaringame renginyje – ar tai daro kas nors iš jūsų komandos, ar pačiam įbruka į ranką telefoną: „Rimai, skambink“, nes jums, ko gero, tai pavyksta lengviausiai?

Nuostabiausia, kad kai kurie žmonės kreipiasi patys: „Mes norime prisidėti, – sako. – Jei jau visi darom, tai darom.“ Nesame naujokai, fondas veikia jau septynerius metus, matyt, pelnėme pasitikėjimą.

Tarp dainininkų yra ir jaunų žmonių, kurie tikriausiai nėra susidūrę su onkologinėmis ligomis, bet vis tiek palaiko jūsų idėją?

Ir jauni supranta, kas yra onkologinė liga. Daug kas gali sakyti, kad tai turėtų rūpėti valstybei, tegul to imasi Sveikatos ministerija ir kitos institucijos... Neneigiu – jos rūpinasi, bet valstybės priežiūros ne visada pakanka. Ligoninių palatos taip greitai neatsinaujina, reikiamos įrangos nepakanka, kai kurie vaistai nekompensuojami. Kai vaikas suserga, vienam iš tėvų tenka nedirbti – ne kiekviena šeima tai gali sau leisti. O vaikai, atsidūrę kritinėse situacijose, juk negali laukti...

Pats dažnai lankotės ligoninėse?

Nuolat – pasikalbu su vaikais, tėvais, gydytojais. Kai susiduriame su sunkesniu atveju, bandome praskaidrinti jų dienas – padėti šeimai, kuri kartais net neturi galimybės atvažiuoti į ligoninę, ligoniui pasiūlyti alternatyvų gydymą, kur nors jį išvežti. Stengiamės visokeriopai padėti.

Būna atvejų su laiminga pabaiga?

Oi, yra. Vienam iš mūsiškių vaikų Ernestui dabar remisija. Tai neįtikėtina: prieš pusmetį gydytojai pasakė, kad jam liko gyventi pora dienų, o dabar – remisija, įsivaizduojate? Ir tai nėra gamtos stebuklas – jam padėjo vaistai, kurių ieškojome bendromis pastangomis. Iki šiol negaliu tuo patikėti... Fantastika.

O atvirkščiai? Dažnai kas nors miršta?

Deja, taip. Dažnai žmogui jau niekuo nebegalima padėti. Kartais vaikai miršta netikėtai – ačiū Dievui, tai pasitaiko vis rečiau, pasaulinė medicina žengia į priekį. Jei vėžys nustatomas laiku, daug šansų, kad jis bus įveiktas. Dažnai girdžiu žmones sakant: „Nenoriu eiti pas gydytoją, nes ras ligų.“ Bet iš tiesų reikia kas metus tikrintis sveikatą visiems, nepaisant amžiaus. Vėžys nesirinkdamas puola ir senyvą žmogų, ir vos kelerių metų vaiką.

Prisižiūrėjęs tokių pavojų, savo tris dukras irgi raginate tikrintis?

Tiesiai nesakau, kodėl būtina tai daryti, – tiesiog jos kasmet tikrinasi sveikatą, kraują. Net klausimų nekyla – reikia, ir viskas.

Gražu, kad ir kitus krepšininkus įtraukiate į savo veiklą. Tai turbūt labai patinka vaikams. Skaičiau istoriją, kai vaikui išsvajotą nešiojamąjį kompiuterį įteikė Jonas Valančiūnas, – mažajam turėjo būti didžiulis įspūdis.

Taip, Jonas mielai sutiko tai padaryti. Ačiū visiems kolegoms, kad neatsisako susitikti su vaikais, kai paprašome. Stengiamės jų labai neišnaudoti, nes didžiąją sezono dalį jie būna išvykę iš Lietuvos – žaidžia užsienio klubuose, dalyvauja varžybose. Bet šiaip visi geranoriški – sako, ir jiems smagu su vaikais pabendrauti. Beje, tie vaikai nėra paprasti: jų kūnai maži, bet sąmonė, branda – kaip suaugusiųjų. Jie jau tiek visko patyrę, tokių dalykų išgyvenę, kad retas suaugusysis tiek matęs... Ligoninėje jie guli mėnesių mėnesius, ne visi yra lankomi, todėl kai pro duris įžengia koks Jonas su dovanomis, būna tikra laimė.

Ne kiekvienam taip rūpi sergantys vaikai, kaip jums. Rodos, galėtumėte ramiai gyventi be svetimo skausmo – kodėl taip nuoširdžiai tuo užsiimate?

Manau, giliai širdyje kiekvienas norėtų padėti – žmogaus prigimtis tokia. Bet ne kiekvienas imasi, nes tai sudėtingas darbas. Mūsų fondo pradžia irgi buvo sudėtinga, laimė, buvau ne vienas: prisidėjo Lietuvos krepšinio federacija, palaikė tėvai, draugai, giminės. Krepšininko karjera artėjo į pabaigą, dar norėjau ką nors prasmingo nuveikti ir jaučiau didelį palaikymą. O kai tai jauti, gali kalnus nuversti. Nuo pat pirmos dienos turime fantastiškų savanorių, draugų, rėmėjų. Dar nebuvome įregistravę fondo, kai senas mano draugas Gediminas Žiemelis pasakė: „Tu tik daryk – paremsiu, padėsiu.“ Ir jis, ir aš šeimose patyrėme didžiules netektis dėl onkologinės ligos, todėl suprantame ir užjaučiame kitus, kurie su tuo susiduria. Tikime, kad visi kartu kaip nors nugalėsime tą bacilą.

Ką pats veikiate baigęs krepšininko karjerą?

Kol kas nieko – žvalgausi, kur toliau pasukti. Dabar toks pereinamasis laikotarpis, kai iš aktyvaus reikia pereiti į neaktyvų sportą. Labai norėčiau tapti treneriu, jau ir pasiūlymų buvo, bet kol kas – ne tokie, kad galėčiau tvirtai tarti „taip“. Šiuo metu važinėju po Europą, gyvenu visur po truputį, net nežinia, kur galiausiai apsistosiu. Traukia į Lietuvą, bet daug draugų turiu ir Italijoje, Ispanijoje, Švedijoje – visur esu palikęs po dalelę savęs. Galbūt tai jau greitai išsispręs.