Rimantė Kulvinskytė – apie laimę: „Vieniems tai patogūs batai, kitiems – galimybė išsiverkti“
Laidų vedėja, rinkodaros ir komunikacijos specialistė Rimantė Kulvinskytė jau metus kuria laimingo gyvenimo tinklaraščio „Laimės Dieta“ turinį. Šiandien ji džiaugiasi galėdama dalintis laime ir patarimais įvairiomis temomis, kurios palietė ir pakeitė ne vieno „Laimės Dietos“ sekėjo požiūrį į gyvenimą.
„Čia keliauja viskas, kas gali prisidėti prie šypsenos – nuo žmonių laimės formulių iki mokslinių atradimų, mano pačios kasdienybės sprendimų ar patarimų, padėjusių įveikti sunkumus iki santykių su vyru Povilu. Labai džiaugiuosi, kad jis neprieštarauja tam, kad dalinuosi, neretai, ir labai intymiais dalykais“, – apie tinklaraščio idėją pasakoja Rimantė.
Iš kur semiatės minčių naujoms temoms? Ar visa tai ateina tik iš gyvenimiškos patirties?
Pagrindinis mano įkvėpimo šaltinis yra žmonės. Gatvėje nugirstos istorijos, pašnekovų iškeltos mintys ar idėjos, sunkumai ir iššūkiai su kuriais pati susiduriu kasdien. Neretai kalbuosi su nepažįstamaisiais – traukiniuose, parduotuvėse, maloniai pakalbinu ir taksi vairuotojus. Šiandien pusvalandį diskutavau su mūsų kiemsargiu, kurį džiugina tai, kad gali dirbti gryname ore. Būtent tokie pokalbiai mane įkvepia labiausiai.
Taip pat daug skaitau, kadangi dar iš „Klauskite daktaro“ laidų ruošimo turiu įprotį iki smulkmenų domėtis, kiek vieną ar kitą patarimą pagrindžia mokslas.
Kaip įvairaus gyvenimo būdo, profesijos ir amžiaus herojai jums padeda atskleisti laimės temą?
Rubrika „Laimė dirbti“, kurioje kalbinu „Maximos“ darbuotojus, man pačiai yra tikra dovana. Juokiuosi, kad su žymiais žmonėmis atsakymus gali numanyti, o čia – kaip matrioška – siurprizas po siurprizo. Vis dėlto daug kas tikina – laimė ateina iš šeimos ir iš savęs, todėl jei esi nelaimingas, priežasčių ieškok ne aplink, o savyje. Dar vienas patarimas – nenustoti augti ir nenustoti žaisti, reikia surasti pramogų visur, susikurti jas net ir ten, kur, rodos, žaidimams vietos nebelieka.
Beje, daugelį mano kalbintų „Maximos“ darbuotojų vienija hobiai – mokslininkai teigia, kad mėgstama laisvalaikio veikla labai padidina mūsų laimės indeksą. Na, ir, žinoma, tikslai ir svajonės – be jų negalime nei augti, nei savęs įprasminti. Visa tai galėčiau pritaikyti ir žymiems žmonėms, tiesa, nežinau, ar čia aura, ar tema, bet mano laidose svečiai labai atviri, ir dažniausiai nenuspėjami. Tarkim, iš Justino Jankevičiaus sužinojau, kad vienas jo laimės receptų yra patogūs batai ir pieniškos dešrelės!
O koks yra Jūsų pačios laimės receptas?
Pirmiausia, man laimė yra meilė sau. Vis dar to labai mokausi, nes neretai visuomenėje meilė sau vertinama kaip egoizmo išraiška. Bet juk pats nebūdamas laimingas, neturėsi iš kur tos laimės suteikti ir kitiems. Mes save barame, kritikuojame, numojame ranka, kai kas pasako komplimentą, žiūrėdami į veidrodį pykstame ant savęs ir nesugebame pagirti.
Todėl mano laimė, tai žiūrėjimas į viską paprasčiau. Laimė yra būti savimi, būti su savo šeima, mokytis iš savo dukros. Man laimė yra tobulai išvirtas, pusiau minkštas kiaušinis, lėtai išgerta kava, pokalbis su tėčiu, rytai, kai galiu ilgiau pasivartyti lovoje, ir džinsai, su kuriais užpakaliukas atrodo gražiau. Netikiu, kad yra tinkamų ar netinkamų laimės formų. Vieniems ją dovanoja materialūs dalykai, kitiems – įspūdžiai. Laimė kartais yra ir gerai išsiverkti.
Yra sakoma, kad tam, kad žmogus jaustųsi laimingas, tereikia meilės, tačiau dažnai susiduriame su tuo, kad šiuolaikiniam žmogui svarbiau nei asmeniniai santykiai tampa karjera. Kaip manote, ar tik mylintis ir mylimas žmogus gali būti laimingas, o galbūt šiandien jam reikia daugiau?
Kad ir ką besakytume, mes esame žmonių žmonės. Bendravimas mums yra gyvybiškai svarbus. Antra vertus, santykiai nėra atsakymas į visus klausimus. Daugybė žmonių jaučiasi vieniši porose, bet bijo kažką daryti dėl įsišaknijusių visuomenės normų: jei neturi nieko šalia, esi bevertis. Tikiu, kad kiekvienas mūsų turi jaustis „pilnu“ būdamas vienas. Kiekvienas turi atrasti savo kelią, tam, kad turėtų kuo dalintis ir ką atnešti į santykius – karjera yra vienas tų kelių. Negali niekam užkrauti naštos tave daryti laimingu. Už tai esi atsakingas pats. Kaip tame posakyje: „Nori būti laimingas? Būk!“.
Visgi, šiuo metu dauguma mūsų išgyvena rudenišką melancholiją, o kartais net ir depresiją. Kaip pati savo gyvenimiškoje patirtyje kovojate su užklupusiu liūdesiu ar neigiamomis emocijomis, mintimis?
Stengiuosi cenzūruoti savo kalbą – neigiamus žodžius pakeisti teigiamais, tarkime, vietoje „koks šūdinas oras“ pasakyti „o, saulė šiandien nusprendė paatostogauti!“.
Stengiuosi nesiskųsti, nes tai neišsprendžia problemos, tik ją gilina ir patį klampina į savigailos liūną. Beje, niekam nepatinka besiskundžiantys žmonės!
Santykiuose mokausi pasakyti, ko noriu. Nors su savo vyru Povilu mes kartu jau aštuonerius metus, jis vis dar neskaito mano minčių (juokiasi). Aš darau ir pykstu, o paskui suprantu, kad tik reikėjo paprašyti – žmonėms patinka padėti. Taip pat kasdien dėkoju. Būtent dėkojimo praktika leidžia prisiminti, kiek daug turi ir suvokti, kad viskas, kas Tave supa, nėra savaime suprantama. Labai daug padeda ir tikėjimas, kad nieko nėra amžino. Ir visos nelaimės galų gale kažkada baigiasi. Juk jei galvoji, kad kažkada iš to pasijuoksi, kodėl nepradėjus juoktis jau dabar?