Žurnalistė, laidų vedėja, tinklaraščio „Laimės dieta“ kūrėja Rimantė Kulvinskytė be visų darbinių pareigų mėgaujasi dar vienu svarbiu titulu – ji yra dviejų vaikų mama. Ši pareigybė, be jokios abejonės, reikalauja didžiausios kantrybės, bet tuo pačiu ir didžiausiu džiaugsmu apipila. O kaip gali būti kitaip – septynerių Luna ir beveik aštuonių mėnesių Atumas ne tik patys susipažįsta su pasauliu, bet ir tėvams pamokų nestokoja.
Su Rimante Kulvinskyte portalas Žmonės.lt kalbėjosi prieš pat Motinos dieną. Tuomet Balyje beveik penkis mėnesius praleidusi žurnalistė ruošėsi kelionei į Malaiziją ir su šypsena prisipažino – nuoširdžiai nežinanti, kokių staigmenų jai atneš ši šventė. Vis dėlto, bekalbant su Rimante, neliko jokių abejonių, kad siurprizų ir mielų žodžių tądien jai tikrai nestinga. Tąkart moteris užsiminė, kad Motinos dieną jų šeima sutiks Kuala Lumpure, Malaizijoje.
„Per šį miestą grįžinėsime į Lietuvą iš Balio. Kol kas nesugalvoju, ką norėsiu veikti. Bet tikrai žinau, kad tame plane turės būti kinų dim sum ir japoniški kakigori ledai – juk į Malaiziją skrendama valgyti, – tuomet kalbėjo ji. – Bet dažniausiai per Motinos dieną būnu arba pas savo, arba pas Povilo mamą. Man labai svarbu jas abi pradžiuginti, nes be jų nebūtų nei manęs, nei mano vaikų. O Luna man įprastai tądien piešia atvirutę. Tiesą pasakius, man su ja kasdien šventė, nes ji vis sugalvoja, kaip mane pradžiuginti: tai kavos padaro, tai komplimentais apiberia, tai dainą apie mane sukuria. Neliūdim“, – juokdamasi dalijosi R.Kulvinskytė.
Su portalu Žmonės.lt R.Kulvinskytė leidosi į turiningą pokalbį apie šmaikščius nutikimus, motinystę ir to atnešamas pamokas bei iššūkius.
Rimante, su šeima viešėjote Balyje. Tai – pirmoji kelionė su dviem vaikais. Kaip sekėsi keliauti?
Prieš išvykstant, nerimavau, nes Atumui buvo trys mėnesiai. Tačiau kaskart, kai galvoje užsikuria katastrofiniai scenarijai, save stabdau, išsidėlioju baimes papunktčiui, ir žiūriu, kaip kiekvieną jų neutralizuoti (šypsosi). Tarkim, dėl Atumo, parašiau vietos ligoninėms: paklausiau, ar turi visus skiepus, kuriais Lietuvoje skiepijama pagal programą, jeigu kartais užtruktume ilgiau.
O dėl vaikų skaičiaus, mano atveju, su dviem lengviau, nes Lunai jau 7-eri, ji man tikrai daug kur padeda, galiu rami palikti jai brolį ir nueiti į dušą. Net ir skrydžio metu Atumą visi paeiliui linksminame. Jis tikrai netrumpas, bet visada sau kartoju: „Tai tas pats, kas vieną dieną praleisti viename kambaryje su vaikais. Tik tiek.“
Dviejų vaikų mamai tenka balansuoti tarp vaikų norų, abiems skirti individualaus dėmesio. Kaip Luna reaguoja į tai, kad mamos dėmesį turi dalintis su broliu?
Luna labai laukė brolio. Ir jam labai ruošėsi. Pamenu, vieną dieną ji mane apkabino ir pasakė: „Aš bijau, kaip viskas bus. Pažadėk man, kad niekas nepasikeis, kai gims Atumas.“ Pasakiau, kad aš irgi bijau. Bijau dėl brolio sveikatos, bijau, kaip miego trūkumas paveiks mane, mano ir tėčio santykius... Pasakiau, kad negaliu pažadėti, kad niekas nepasikeis, nes pasikeis absoliučiai viskas, kažką reiks paaukot, kad gautum kitur, bet galiu pažadėti viena: kad, kaip ir anksčiau, niekada nenustosiu stengtis, kad Luna būtų laimingiausia mergaitė pasaulyje. Taip ir darau.
Dar, tiesa, labai svarbu ir žodžiai. Niekada nesakom: „Palauk, dabar aš turiu broliui paduoti/dėl brolio padaryti...“, keičiam: „Duok man 5 minutes, aš tuoj.“ Tai turi didelės įtakos.
Jūsų Luna – labai laisvas ir drąsus vaikas. Kokių auklėjimo taisyklių paisote, siekdami užauginti savimi pasitikinčias ir mylinčias tiek save, tiek kitus asmenybes?
Nuo mažens jai kartojome, kad nesvarbu, ką ji padarys, mes jos mažiau dėl to nemylėsime. Mes galime pykti, nusivilti, bet mylime visada smarkiai. Ir tas saugumas meilėje jai leidžia eksperimentuoti gyvenime (šypsosi).
Kitas dalykas – pažado laikymąsis. Ir savo „Semčiukų“ knygoje, kurioje sudėti visi mūsų vaiko auklėjimo principai, šitai labai akcentuoju: pažadas yra didžiausias tavo turtas ir brangiausias dalykas, kurį gali duoti. Niekada nesame sulaužę pažado vaikui, nesvarbu, didelio ar mažo. Todėl ir ji laikosi savo žodžio.
Mes daug kalbamės. Vienas tų pažadų: kad mes su Povilu atsakysime į VISUS jos klausimus, ir tai padarysime išsamiai. Jei nežinome, googliname kartu. Yra tekę net pažįstamiems profesoriams skambinti – taigi Luna labai vertina žinias, nes mato, kad mums svarbu sužinoti atsakymą. Yra man sakiusi, kad geriausias jausmas: „Kai nežinai nežinai ir sužinai.“
„Kai turėsiu vaikų, tikrai nedarysiu taip, kaip darė mano mama“ – kai kuriems, ypač paauglystėje, nuskamba tokia mintis. Ar jums buvo taip, kad prisiekėte, jog šiukštu kažko nedarysite, bet sulaukusi vaikų… ėmėte ir padarėte?
Niekada tokio pažado nebuvau davusi, gal tik ėmiau labiau suprasti mamą ir jos pyktį ant manęs dėl visada suverstos rūbų spintos ir stalčių (šypsosi).
Tiesa, galbūt porąkart pagavau save statant Luną į vietą vien dėl to, kad ji pakvestionavo mano žodžius. Supykau, nes „aš juk mama, aš didelis žmogus“, bet paskui supratau, kad vien mano amžius nedaro manęs teisia. Juolab, kad mes Luną mokome, jog tiesų yra daug, ir žodis „normalu“ skirtingam žmogui reiškia skirtingus dalykus, plius keliaujant ji mato tiek daug rasių ir religijų. Taigi, nuo to laiko visada save stebėdavau, kai vaiko elgesys many sukeldavo pyktį – ar tai tikrai jos kaltė, ar mano ego kalba.
O kokias pamokas, išmoktas iš savo mamos, dabar norite perduoti savo vaikams?
Meilę gamtai. Mano mama yra nuostabi sodininkystėje, turi fantastiškus gėlynus ir pasakišką sodą. Kadangi jos tėtis buvo veterinaras, o ir pati dirbo zootechnike, mama visada buvo tas žmogus, kuriam vilkdavome aklus peliukus, šlubus zuikius ir paukščius lūžusiais sparnais. Ir ji visus juos gelbėdavo.
Dar rūpesčio ir lepinimo. Mano mamai, rodos, niekas nesunku, jei kitam sunku: ji ras būdą pradžiuginti, pamylėti per pilvą ar per paglostymą. Ji moka kurti šventes ir priimti svečius. Gal todėl jie atvažiuoja dažniau, nei jai norėtųsi (šypsosi).
Augimo. Mano mama niekada nestovi vietoje: jai viskas įdomu, viskas smalsu, ji turi tiek veiklos! Ji labai aktyvi bendruomenėje, eina į talkas, prisideda prie renginių, švenčių, mokosi Trečio amžiaus universitete... Man nerealu, kad kaskart, kai jai paskambinu, ji vis kažką gražaus ar įdomaus veikia.
O ko jus moko, o gal jau ir išmokė jūsų pačios vaikai – Luna ir Atumas?
Atumas moko pasakyti čia ir dabar: jei kūdikis alkanas, jam šalta ir nepatogu, jis nelaukia, kol visiems bus patogu, kad apie tai praneštų (šypsosi). Jis komunikuoja, o mes sprendžiame, ir tada visi esame laimingi. Kadangi esu tokia „erdvės laikytoja“, kuri pirmiausia galvoja ne apie save, o kitus, man to mokytis labai reikia – juk nuo to, ar mama laiminga, priklauso visos šeimos laimė.
O su Luna labiausiai mokausi brėžti ribas. Pamenu, kažkada pasakiau Povilui, kad mudvi su Luna mokėmės tiroliuoti – dainuoti kaip austrai – ir kad mudviem nelabai kaip sekėsi (šypteli). Luna iškart mane pataisė: „Kai kalbi apie dainavimą, apibūdink savo dainavimą, o aš apibūdinsiu savo. Nes man atrodo, kad man sekėsi puikiai.“ Ji turi tvirtą stuburą, žino, kas yra, ir neleidžia niekam to kvestionuoti. Savo istoriją turime sekti patys.
Fotogalerija:
