„Metas atnaujinti programinę įrangą. Ar norėtumėte tai padaryti dabar?“ – nežinau, kelintą kartą kompiuterio ekrane iššoka šis užrašas, ir nežinau, kelintą kartą paspaudžiu „Priminti rytoj“.
Mes, žmonės, nemėgstame pokyčių. Ne, ne tik naujų mokesčių – šie gal per dažni, tad jau nebetraktuojami kaip pokyčiai. Ne. Furorą sukelia viskas: nauja tvarka feisbuke (pamenat, kiek nepasitenkinimo buvo, kai atsirado „like“ variacijos – veidukai?) ar dingę instagramo skaičiai, naujas degalinių tinklo pavadinimas ar naujas „Fanta“ logotipas (mhm... šis reikalas prieš dvejus metus man paliko gilią žaizdą).
Jeigu koks portalas kviečia įvertinti žymaus žmogaus naują kirpimą, skubu spausti to UŽ ar PRIEŠ taip, lyg tai būtų raudonas mygtukas, kurį palietus prasivers durys ir ims lyti balionais ir bagetėmis (žinau, keistas derinys, bet mane šie dalykai labai džiugina). Ir kaip nepareikši nuomonės, juk tai toks POKYTIS!
Bet, geriau pagalvojus, mums nei logotipai, nei šukuosenos, nei pavadinimai nerūpi. Mums nusispjaut! Ta reakcija – dar vienas įrodymas, kad mes bijome nežinojimo, nepastovumo, neužtikrintumo. Bijome, kad kažkas nebus taip, kaip buvę, prie ko buvo pripratusios akys, su kuo suderinta mūsų rutina, – iš mūsų atims žinojimą!
Dabar užsimerkit ir įsivaizduokit, kas būtų, jei Kūčių vakarienės meniu reikėtų sukeisti vietomis su Kalėdų stalu, ant kurio – keptas paukštis ir daug saldėsių? Man nuo tos minties net silpna pasidarė. Bet iš esmės, kai geriau pagalvoji, koks skirtumas – niekas nuo to nemirtų! Na, nebent žąsis būtų viena diena anksčiau.
Tačiau pasaulis toks. Jis nuolat keičiasi: lapai keičia spalvą, vėjas – kryptį, snaigės tirpsta, o telefonų programinę įrangą reikia atnaujinti.
Nėra AMŽINAI. Na, gal yra kūčiukai per Kūčias – šitų galime ir nekeisti. Bet visa kita reikėtų paleisti. Mes, žmonės, nemažai jau paleidome – tuo grindžiama evoliucija. Ir, užuot pripažinę „Aš esu žmogus, man nepatinka pokyčiai, jų bijau“, mes renkamės šaipytis arba pykti dėl visko, kas atnaujinama.
Nes kritikuoti smagu. Pyktis dėl naujovių kažkodėl veikia kaip terapija, o bambėjimas, rodos, užpildo tą vietą, kurioje pilna nežinojimo, kaip dabar reikės gyventi atsiradus naujoms mobiliojo funkcijoms.
Bet toks pyktis niekam nieko neduoda, švaisto laiką ir energiją. Rašau tai žinodama, kad nuo mano žodžių niekas nesikeis, kad ir, tarkim, tėčiai vis dar neleis mamoms išmesti senų skylėtų megztinių.
– Pamenu, kaip visi verkėme, kai mirė Stalinas, – kažkada man pasakojo mama ir aš negalėjau patikėti: verkti Stalino? Kas per?.. – Mes nežinojome, kas laukia po jo. Koks blogis pakeis buvusį blogį. Ar jis bus blogesnis, mat prie to blogio jau buvome pripratę...
Kūdikiams sunku suvokti, kad objektai egzistuoja net tada, kai jie jų nemato (todėl jiems taip smagu žaisti „atsiradau-dingau“ žaidimą ir visus „ku-kū“), o mes, suaugusieji, turime atvirkštinę problemą, nes kažkuriuo gyvenimo tarpsniu imame manyti, kad dalykai visada bus tokie, kokie yra, kad viskas vyks, kaip vyko, tęsis amžinai. Užsiliūliuojame laimėje ir mus kažkodėl nustebina netikėtai atsiradę nesklandumai – kaip kelininkus sniegas. Lygiai taip pat murkdomės liūdesy ir savigailoje manydami, kad prakeiksmas, kurį mums kažkas skyrė, bus mažiausiai trims kartoms į priekį.
Bet šiandiena nesitęs amžinai. Po jos bus kita diena, kuri turės savo pasekmių, atoveiksmių. Kažkur gimusi laimė kitur pasėja negandas. Viskas šiame pasaulyje turi dvi puses – juodą ir baltą. Jei Vilniuje šviečia saulė, Klaipėdoje lyja. Viskas, kas rodosi tolima, gali greitai priartėti. Dalykai, kurie mums yra konstantos, gali akimirksniu pasikeisti. Ir pasikeis.
Visi žinome posakį „Lenk beržą, kol jaunas“, bet iš tiesų gyvenimas neima lėtėti su metais. Gal keistis sunku, bet gyvenimas nesustoja, tad sau ir jums visiems galiu tik palinkėti tą judesį priimti, atsiduoti jam, lyg šokant valsą su patyrusiu partneriu, – juk priimti, vertinti ir paleisti yra tikroji laimės paslaptis.