Aš toks pavargęs, o turiu rūbus džiauti – žiovaudamas su skalbiniais kovoja mano Povilas. Taip, juokiuosi, žinok, prasideda kone kiekviena pasaka apie dailią lietuvaitę.
Išties, kaip čia taip nutiko, kad, davę moterims teisę į išsilavinimą ir suteikę teisę balsuoti, pamiršome teisę gyventi be buities rūpesčių? Matyt, kažkur tame popierėlyje buvo parašyta: „Rinkti valdžią galėsi tik sutvarkiusi namus.“
Juokai juokais, bet, pasak statistikos, iki šiol net visą darbo dieną dirbančios moterys atlieka du trečdalius namų ruošos darbų ir tik vienas iš dešimties vyrų namuose nudirba tiek, kiek žmona.
Bet, moterys, šiais laikais mes turime visas galimybes negyventi taip, kaip gyveno mūsų močiutės, kurios tik tvarkė namus ir gamino!
Ir mes, šaunuolės, išties gyvename kitaip: be to, kad tvarkome namus ir gaminame, dar ir einame į darbą bei darome karjerą!
Teko matyti nemažai mamyčių, kurios, užsisukusios kasdienėje rutinoje, iš darbo grįžtančio vyro laukia su pastatyta bažnyčia ir neretai pamiršta, kad dar prieš gimstant vaikui pačios vadovavo kokiai įmonei.
Na, gal esame tiesiog talentingesnės? Juk nuolat girdime pagyras: „Tau juk geriau sekasi tai daryti“, „tavo regėjimas puikus, aš tai nematau čia jokios netvarkos“, „taip, kaip tu, niekada nemokėsiu lyginti “ – tikiu, kad daugelis mūsų yra girdėjusios iš vyrų tokias frazes, po kurių norisi į žemę trenkti kokią lėkštę ar apipylus benzinu padegti krūvą nesurūšiuotų juodų jo kojinių.
Santykių specialistai teigia, kad moterų krūvis namuose dar labiau padidėja atsiradus vaikui, tada visi iki tol perpus padalyti buities rūpesčiai gula jai ant pečių. Prie to tikriausiai prisideda ir puikus Lietuvoje vartojamas terminas „motinystės atostogos“, nes taip, būtent atostogauti išeina mamos. O per atostogas juk nesunku dar ir namus sutvarkyti – vis tiek pabosta nieko neveikti.
Teko matyti nemažai mamyčių, kurios, užsisukusios kasdienėje rutinoje, iš darbo grįžtančio vyro laukia su pastatyta bažnyčia ir neretai pamiršta, kad dar prieš gimstant vaikui pačios vadovavo kokiai įmonei.
Kažkada, pamenu, nesusiturėjau, kai viena mano draugė, vyrui prieš nosį dėdama garuojančią lėkštę, atsargiai paklausė, ar kitą savaitę galės pabūti su vaiku, kol ji lankysis pas stomatologą.
O jis tavęs klausė, pratrūkau, ar gali su draugais po darbo pažaisti futbolą? Ar tavo planams nesutrukdys jo komandiruotė? Juk vaikas tai abiejų, o tavo darbo valandos baigiasi kada?..
Na, bet negali pykt – tokia jau sistema: mūsų pudelis kaskart mano gaminimą, valymą ar tvarkymąsi užskaito kaip geriausią progą pažaisti su kamuoliuku. Tad jei jau šuo mano, kad nieko neveikiu, kaip tuomet mano pastangos turi atrodyti vyrui?! Juokauju. Vyras supranta daugiau nei šuo. Bent jau komandų.
Bet išties vyrai tokie jau yra, kad jiems reikia sakyti: jie nesupranta užuominų, nemato jūsų akių vartymo ir nesureikšmina dūsavimų. O jei jau jie mūsų negirdi, gal mums ir neverta kankintis stengiantis juos priversti daryti daugiau – gal mums pačioms tiesiog reikia daryti mažiau?
Juk jūsų antroji pusė jus pamilo tikriausiai ne dėl to, kad kasdien plaunate grindis ar žinote, kuri mikrošluostė geriausiai sugeria dulkes. Jis pamilo lovoje bagetę valgančią moterį, kuri itin prastai dainuoja Džordanos dainas ir negali baigti pasakoti anekdoto, nes ima juoktis kriuksėdama.
Tikrai nemanau, kad pusvalandžiui susikėlus koją ant kojos ir paprašius vyro išvirti arbatos jūsų namai taps buboninio maro epidemijos židiniu.
Niekam nepatinka būti statistika. Ypač ta, kuri sako, kad daugelis porų bent kartą per savaitę susipyksta dėl namų ruošos.
Kaip tai sprendžia vyrai? Jie renkasi gyvenimą pasakų pasaulyje, kuriame į stebuklingą kambario kampą numesti purvini apatiniai patys išsiskalbia ir nušliaužia iki spintos. Ir jie yra tik girdėję apie keistą smirdintį vandenį, kuris susikaupia dantų šepetukų stiklinėje, bet jo matyti jiems niekada neteko. O kur dar legendos apie klozeto šepetį, kuris be jokios paaiškinamos priežasties išlieka baltas, ar vonios veidrodį, į kurį susigeria viskas, kuo jį aptaškai...
Kaip tai daryti moterims? Pirmiausia prisėskite. Nes nusidyžusi neturėsite jėgų net vyrui papriekaištauti. Tada paimkite sausainių „Gaidelis“ ir kramtydama juos pabandykite išsivalyti dantis – taip maždaug atrodo jūsų pastangos tvarkytis namuose, pilnuose vaikų. Ir tikrai nemanau, kad pusvalandžiui susikėlus koją ant kojos ir paprašius vyro išvirti arbatos jūsų namai taps buboninio maro epidemijos židiniu.
O jeigu kartais ims graužti sąžinė dėl kokio voratinklio kampe, atminkite mano tetos, kuri dulkių valymą iškeitė į knygų skaitymą ir popietes su draugais, žodžius: tvarkingi namai, brangioji, yra tikrų tikriausias iššvaistyto gyvenimo požymis!