Rimantė Kulvinskytė: „Nėra geresnio laiko“
Jau kuris rytas spoksau pro langą ir bandau įžiūrėti nors vieną geltoną lapą. Jausdama panašų siaubą, kaip kadaise ieškojau žilo plauko galvoje. Toks įspūdis, kad tas lapas bus kaip ženklas, kad kažko nespėjai, kad vasara nebuvo pakankamai turininga, kad nesusirinkai tuzino vakarų prie ežero, kurie šildytų niūriais rudens vakarais, kad neišbraidei užtektinai pievų ir smėlio kopų iki pėdas įkišdama į vilnones kojines. Tas nepakankamumo jausmas pūpso viduje ir verčia gailėtis to, ko nepakeisi, gedėti dalykų, kurie dar nesibaigė.
Bet tada po kojomis nusileidžia tas geltonas lapas ir nuo krūtinės tarsi akmuo nusiridena: viskas, galiu pradėti kvėpuoti, vaikščioti lėčiau, juoktis tyliau ir tylėti ilgiau. Ruduo paima už rankos ir veda sakydamas: „Žiūrėk, kaip gera ir gražu keistis. Kaip gera ir gražu paleisti, kas buvo. Matai, kiek spalvų atneša pokytis?“
Manau, nėra tinkamesnio laiko geresniam sau nei ruduo. Nėra geresnio laiko nustoti gailėtis praeities ir gyventi nuo vasaros iki vasaros, ištrinant viską per vidurį. Daug žmonių taip gyvena, tik ne Tu. Žinau, kad Tu nori keistis. Žinau, kad kitų vasara Tau atrodo geresnė nei taviškė, o ruduo – daug daugiau žadantis. Taip, galbūt Tau atrodo, kad kitiems sekasi, kad jie neklumpa ir nesiblaško, bet taip nėra. Niekas nėra tobulas, ir Tu matai, ką nori matyti, matai juos kaip dangų remiančius medžius, o save – kaip tą patį geltoną lapą, kuris viską sugadina.
Ruduo – nuostabus metas keistis, nes pokyčiams reikia laiko. Tai užtrunka. O rudenį laiko turime. Rudenį turime ir užsispyrimo veikti, ir valios nepasiduoti – jei neturėtume, kaip tuomet išgyventume lietuvišką žiemą, mm? O medžiai juk išgyvena. Spoksau į juos ir galvoju, kad dažniau turėčiau žiūrėti į juos, o ne į savo feisbuko srautą. Nes medžiai neskaudina, nekritikuoja, neišsiviepia, kai pasakai, kad pradėjai sportuoti, ir netarsteli: „Na, pažiūrėsim, kiek ilgai tempsi be bulkučių.“ Tokių žmonių Tau nereikia. Kartais net medžiai geriau už tokius žmones. Nes Tu nesi blogas žmogus. Net jei turi savybių, kurias reikėtų pašlifuoti. Tu esi žmogus, o žmonės turi ydų.
Ir net jei Tau sunku keistis, dar nereiškia, kad turi pasiduoti. Jeigu Tau sunku keistis, dar nereiškia, kad eini netinkamu keliu. Gražiausi ir geriausi dalykai gyvenime reikalauja labai daug perbristų balų, supuvusiais lapais padengtų kelių, tamsių gatvių ir dar tamsesnių skersgatvių – o rudenį viso to netrūksta. Todėl sakau, kad ruduo – geriausias laikas keistis. Keisti save dėl savęs. Ne dėl to, kad kažkam padarytum įspūdį. Kad nusižiūrėtas vaikinas į Tave imtų žvelgti kitaip. Ne tam, kad tėvai Tavimi didžiuotųsi. Ne tam, kad prilygtum savo viską darantiems draugams. Tu turi padaryti įspūdį sau. Turi savimi didžiuotis. O jei nesiseka, atsigerti karštos arbatos ir suvalgyti obuolių pyrago su cinamonu. Arba moliūgų sriubos. Prisirinkti kaštonų ir pamėtyti juos į upę. Pasidaryti puokštę iš įvairiaspalvių lapų. Tu turi būti gera sau. Nesmerkti savęs už suklupimus ar nuklydimus. Ir ruduo tam turi daugybę priemonių.
Pažiūrėk į veidrodį. Ką matai? Žmogų, kuris bijo rudens? Visi mes bijome šokti į šaltą ežerą. Visi bijome keistis. Keistis sunku. Keistis skauda. Kaip ir augti. Bet išauš vienas rytas, kai ant medžių nebebus nė vieno lapo. Tu stovėsi prieš veidrodį ir suprasi, kad priešais stovi dievaitė su guminiais batais. Dievaitė, kurioje glūdi daug jėgos ir daug ryžto. Dievaitė, kuri neša visą protėvių išmintį, kuri turi galią kurti ir atgimti. Dievaitė, kuri supranta, kad kelionė į save niekada nesibaigia. Kad ji visada augs. Ir kad tai truks visą gyvenimą. Juk meilė sau nesikeičia nuo suvokimo, kad turi trūkumų. Atvirkščiai – keistis lygu mylėti save. Keistis – tai parodyti, kad sau rūpi. Ir tam nėra tinkamesnio laiko už rudenį. Kai kiekvienas lapas yra gėlė. Kai po kojomis pilna aukso. Kai oras tarsi gintaras, o dangus toks mėlynas, kad, rodos, galėtum jame nuskęsti. Nėra kito tokio metų laiko, kuris savo pavyzdžiu parodytų, kaip gražu yra paleisti. Kaip gražu yra keistis. Ir koks gražus žmogus esi Tu, Dievaite su guminiais batais.