Rimantė Kulvinskytė. Per metrą virš rutinos
Kūrybos agentūros „AdMajesty“ bendraturtė, tinklaraštininkė ir žurnalistė Rimantė Kulvinskytė-Miškinė-Eidukonė kadaise įsivaizdavo savo gyvenimą kaip filmą. Toks jis ir realybėje – spalvingas, kutenantis paširdžius, linksmas ir kartais liūdnas, bet ne lėtas, prėskas ir teisingas.
– Įsivaizduočiau jus su plėšytais džinsais, beprotiškos spalvos skrybėle, palaidais plaukais, lekiančią su motoroleriu, o laidoje „Klauskite daktaro“ esate su įmantria šukuosena, pieštuko formos sijonais ir tvarkingomis palaidinėmis, užsagstytomis iki kaklo. Nesijaučiate kaip futliare?
– Pirmus mėnesius viskas atrodė lyg ir gerai, bet... Aš juk esu šiek tiek dūra – taip mes su draugėmis vienos kitas meilybiškai vadiname. Tokia išprotėjusi. Viskas manyje lyg ir kaip visų, bet vis vien ne taip. Niekada nebuvau teisingas ir normalus žmogus, todėl palaipsniui supratau, kad ta uniforma mane varžo, nes pagal ją ir elgiuosi, įsijungia savicenzūra, todėl dabar su stilistais ieškome kitokio sprendimo.
– Gal ne visada varžo? Pamenu, daktaro A. Unikausko paklausėte, ar teisybė, kad išsioperavus anginą lengviau ir paprasčiau užsiimti oraliniu seksu? Jis nenorėjo jūsų žvilgsniu nudobti?
– Oi, jam smagu! Jis tikrai pašėlęs žmogus. Užkulisiuose, valgydami lašinius, dažnai prisijuokiame. Jam galiu užduoti pačius beprotiškiausius klausimus! Tai laidai dar ir scenarijus rašau jau antrus metus – ir tai man patinka. O laidoje jau ir kiti skatina „būti Kulvinskyte“. Matote, kad ir kokia būčiau kieta, kad ir kaip drąsiai kalbėčiau, vis vien žinau, kad lietuviams ekrane patinka tik geros mergaitės, tokios „savo vietoje“. Pirmus laidos mėnesius tokia ir buvau. Bet kai nesi savimi, virsti niekine. Taigi, lipu iš ano įvaizdžio ir jau imu pagauti kaifą!
– Pastebėjau, kad labai natūraliai ir pagarbiai, nevaidindama gerumo ir atlaidumo, bendraujate su pagyvenusiais žmonėmis.
– Labai juos, tuos vyresnio amžiaus žmones, myliu. Siaubingai! Močiučių jau nebėra gyvų, bet dar turiu močiutės sesę. Ji man labai artima, kaip ir buvusi mamos mama – babytė. Jos apsaugą jaučiu iki šiol.
– Žinau, kad iš jos austos ir siuvinėtos baltos staltiesės, galima sakyti, šeimos relikvijos, pasiuvote dukrai krikšto suknelę. Taip paprastai? Nebijodama sugadinti?
Kai mamai pasakiau, kad siūsiu krikšto suknelę, jos akyse pamačiau tikrą siaubą.
– Siuvu jau seniai. Būdama trylikos gavau siuvimo mašiną, paskui daug ko išmokė viena artima draugė. Kai augau, nebuvo pinigų pertekliaus, reikėjo kažkaip suktis su apdarais, taigi, persisiūdavau drabužius, nusipirktus dėvėtų drabužių parduotuvėse, susigalvodavau savo modelių. Viens du – greitai, be jokių iškarpų ir sudygsniavimų! Neišėjo – metu lauk, nes neturiu kantrybės knebinėtis. O taip, kai mamai pasakiau, kad siūsiu krikšto suknelę, jos akyse pamačiau tikrą siaubą... Gi žinojo, kaip siuvu: šakar makar! Manė, ims dukra ir suniokos paveldą. Bet per porą vakarų pasiuvau, ėjosi kaip per sviestą ir rūbas – tiesiog magiškas. Smagu, kad daiktas ne bet koks, o turintis istoriją, energiją. Mes, lietuviai, juk neturime iš kartos į kartą perduodamų šeimos brangenybių, antikvarinių retenybių, viskas, kas lieka, – tai močiučių austi, megzti ar siuvinėti daikteliai.
– Rimante, buvote jauniausia iš trijų vaikų. Jautėtės lepinama?
– Buvau lepinama meile – man tėvai suteikė visišką kūrybinę laisvę, leido būti pajodžargai. Sesuo buvo ta, kuri mokėjo išsireikalauti naujų džinsų, viduriniam broliui buvo dzin, kaip jis atrodo, o aš buvau mažiausia ir sutikdavau su viskuo – gal iki dešimties dėvėjau išaugtus sesers ir brolio drabužius. Bet kartu buvau ir prasisukantis vaikas – nuo mažens turėjau savo verslą: aštuonių močiučių tinklą daugiabutyje – joms išnešdavau šiukšlių kibirus, kai šiukšlių mašina atvažiuodavo. Kibiras – litas. Uždarbio nespausdavau, dažniausiai išleisdavau visiems pripirkdama chalvos.
Ačiū tėvams, kad jie man netrukdė užaugti tokiai, kokia esu. O esu panaši į juos – humoro jausmas mūsų šeimoje įgimtas. Juodokas tas humoras kartais, tad pereiti Kulvinskių cenzą nepaprasta! Brolio žmona mano tada dar būsimą vyrą Povilą guodė, sakydama, kad ji tik per penkerius metus prie Kulvinskių šeimos priprato. Tokie jau esam... Tėvai – iš didelių šeimų, tėtis – iš labai skurdžios, todėl tik humoras ir padėjo išgyventi, nepalūžti, užsigrūdinti. Jei nemokėsi pasijuokti, kartais ir neišsikapanosi.
– Augote Naujojoje Akmenėje. Žmonės iš kaimų ir mažų miestelių dažnai būna darbštesni, nes priversti padėti tėvams.
– Nekenčiau ravėti, bet ravėdavau! Kai ateini ir pamatai, kad runkelių vagos baigiasi už horizonto... Bet tada įsivaizduodavau, kad esu vergė Izaura ir turiu išgelbėti savo šeimą: jei tą vagą nuravėsiu, visi bus laimingi ir sotūs... Iš daugiabučio įsikėlus į namą darbų irgi užteko: būdavo pasakyta, kad turiu sunešti malkas ar nupjauti žolę, tik tada galėsiu žaisti. Dažniausiai paskambindavau kiemo draugams iš daugiabučio, jie atbėgdavo ir man padėdavo, paskui visi išsimaudydavome tvenkinyje. O kai dirbdavau viena, mintyse tarsi susikurdavau sau kitokį pasaulį – tai padėdavo nepaskęsti rutinoje. Iki šiol pasiilgstu fizinio darbo. Labai! Nes jis toks... labai apdovanojantis – juk iškart matai rezultatą. O kai kuri reklamą, rašai interneto portalams, paleidi savo darbus į eterį, grįžtamąjį ryšį apčiuopti sunku. Viskas ore. Tai daugelio žmonių nelaimingumo priežastis: jie aria, bet nemato apčiuopiamų savo darbo rezultatų ir kartu mažiau jaučia jo prasmę.
– Kartais iš pažįstamų girdžiu, kad atvažiavę į Vilnių jų tėvai stebisi, kodėl tiek daug čia susirūpinusių, nelaimingų žmonių. Populiaru sakyti, kad egzistuoja dvi Lietuvos. Ką manote?
– Nejaučiu to – gal pati esu labai betarpiška. Man patinka žmones kalbinti, su jais šnekėtis, juokauti – pradedant nuo kasininkių prekybos centruose. Taip, turbūt tai atsinešiau iš mažo miestelio – mano tėtis yra nepažįstamų žmonių kalbinimo čempionas. Man pasisekė, nes mano draugai itin šilti ir rūpestingi, mūsų karta labai moka tuos draugiškus santykius puoselėti, džiaugtis vieni kitais. Net ir dabar, kai turime metukų Luną, turbūt bent porą kartų per savaitę kviečiamės draugus vakarienės. Gal laisvinamės iš tų stereotipų, kad reikia džiaugtis tik ypatingomis progomis ir taupyti emocijas.
– Juk lietuvių liaudies patarlės siūlo nesidžiaugti radus ir nesijuokti ryte, nes vakare teks verkti...
– Gal mus klimatas tokius padaro? Kai tūlojuosi paltu, keliais sluoksniais rengiu dukrą, vis pagalvoju, kad ten, kur šilčiau, viso to nereikia, o mus tiesiog apspaudžia tie sunkūs drabužiai, susigūžiame, nuliūstame arba imame pyškinti piktus komentarus socialiniuose tinkluose. Todėl kartais man norisi matyti vien tik pozityvius dalykus.
– Ar tokia nuostata padeda išgyventi sunkumus? Prieš kelerius metus jūsų mama sirgo vėžiu, sėkmingai pasveiko, bet liga – visada išbandymas visai šeimai. O prieš gimstant Lunai netekote dvynių...
Tai aktualu daugybei moterų, tik daugelis slepia, kad jų nėštumas nesibaigė sėkmingai arba jos pasidarė abortą.
– Kai sužinojau apie mamos ligą, kelias dienas buvau šoko būsenos. Bet lygiai taip pat nuo pirmos sekundės žinojau, kad ji pasveiks, neleidau sau tuo abejoti, mama irgi buvo nusiteikusi optimistiškai. Kartais, kai jausdavau, kad jau ima palūžti, ne guosdavau ją, o duodavau velnių: „Mama, tik tu nesuskysk!!!“ O paskui padėdavau telefoną ir verkdavau. Nes, kaip bebūtų, jaudiniesi, su nerimu lauki kiekvienų tyrimų rezultatų. Su dvynių praradimu dar iki šiol nesu susitaikiusi. Vis galvoju, kas būtų, jei nebūtų buvę to persileidimo. Girdėjau apie rekolekcijas tokioms moterims: gali pasikalbėti su specialistais, duoti savo negimusiems vaikams vardus, gauti pažymas, kad jie tokie buvo. Tada gali atsisveikinti, nes dabar savo meile sukūrei kažką, kas lyg ir buvo, bet jo nebėra... Tai aktualu daugybei moterų, tik daugelis slepia, kad jų nėštumas nesibaigė sėkmingai arba jos pasidarė abortą. Kai ryžomės pasidalyti savo istorija, gavau tiek moterų ir merginų laiškų, tiek draugių prisipažino, kad ir joms taip buvo...
Manau, būtina apie tai kalbėti – kad pirmieji nėštumai, deja, dažnai baigiasi štai šitaip, kad nereikia jaustis dėl to kaltai. Tada, ligoninėje, po operacijos gydytojas mane apkabino, pabučiavo ir pasakė: po trijų mėnesių pradėsi savo antrą vaiką. Taip ir atsitiko.
– Ar laukiantis Lunos nepersekiojo baimės jausmas?
– Ne. Komplikacijų buvo, bet jaučiausi užtikrinta, kad viskas bus gerai, o aš tikiu minčių galia. Mano nuomone, tai elementarūs fizikos dėsniai. Vis prisimenu, ką mama anksčiau sakė: „Nenoriu eiti į darbą ir noriu numesti svorio.“ Gavo ligą, nėjo į darbą ir per pusmetį neteko 25 kilogramų. Tikiu, kad visatoje viskas lieka: poelgiai, mintys, emocijos, žodžiai, net ta šiluma, kurią išspinduliuojame, – ji šildo artimuosius po mūsų mirties.
– Kažkada prisipažinote, kad esate praktikuojanti katalikė. Tai sakyti atvirai neįprasta.
– Manau, kad lengviau yra tikėti, nei netikėti. Tą religiją man, sesei ir broliui padovanojo babytė. Maldas moku nuo mažens, o kaip, kur ir kada meldiesi – tik tavo reikalas. Galiu, kai sunku, nuvažiuoti į Pažaislio vienuolyno rekolekcijų namus pagyventi pas seseris – ten būna geriausios atostogos. Jos labai padėjo po dvynių netekties ir kai antrą gyvenimo dieną Lunai pablogėjo sveikata. Kai Luną prijungė prie aparatų, paskambinau Povilui ir sugebėjau tik ištarti, kad mūsų vaikas reanimacijoje. O paskui paskambinau į vienuolyną vienai savo draugei. Ji pasakė, kad už valandos mišios ir visos seserys pasimels už mūsų vaiką. Su Povilu buvome visiškame kosmose... Prisimenu, sėdime apsikabinę ir staiga toks sunkiai žodžiais apsakomas palengvėjimas užplūsta. Pasižiūriu į laikrodį – Pažaislyje ką tik mišios prasidėjo... Prabuvome ligoninėje porą savaičių – ilgai dukros negalėjau net paimti, žindyti, sėdėdavau prie inkubatoriaus ir žiūrėdavau į ją. Tikėjau, kad viskas bus gerai, pasitikėjau nuostabiais mūsų medikais. Paskui jau leisdavo Luną palaikyti, bet tik trumpai, nes pradėdavau verkti... O turėdavau laikytis, kad pienas nedingtų. Po šitos istorijos pasakiau sau: ačiū Dievui, kad nesugalvojau gimdyti namie, nes tokią mintį turėjau. Mano atveju tai galėjo būti pražūtinga vaikui.
– Jūs jautriai ir atvirai kalbate, o turbūt nemažai žmonių jus įsivaizduoja visiškai kitokią...
– Kartais ir būnu kitokia. Nemažai keikiuosi, pavyzdžiui. Nesu tipiška lietuvė – tyli ir paklusni. Nemoku patylėti, kai galėčiau. Nesu įžūli, niekada nieko neįžeisiu, nepasityčiosiu, bet esu labai atvira ir nebijau šnekėti apie daugelį dalykų. Kartais tai žmones šokiruoja – vaje, kaip čia dabar apie seksą kalbi? Arba – man patinka iš savęs pasijuokti. Ateinu į LRT grimerinę ir sakau: „Ką nors padarykit, kad man čia tų „garažų“ nesimatytų.“, nes kaktos šonuose maitinant dukrą daug plaukų išslinko. Ir matau, kad kitos besigrimuojančios laidų vedėjos net susitraukia kėdėse... Turbūt gąsdina tas mano atvirumas. Kaip čia dabar apie save taip galima šnekėti? Slėpk ir tylėk. Kita vertus, atvirumas labai apdovanoja: tau ką nors prisipažinus, žmonės ima ir atsiveria patys. Gimsta draugystė.
– Vaikystėje sukdavote galvoje filmus, kuo pradžiuginate save dabar?
O jei planuoji užkariauti pasaulį? Nebūni iki galo laimingas, nes vis jo neužkariauji, ir mano kasdienybėje vis tvyro tas neužbaigtumas.
– Taip, yra gera a. a. V. Šapranausko frazė: „Jei savęs nepasikutensi, niekas tavęs ir neprajuokins.“ Man iš tikrųjų smagu bendrauti su žmonėmis, užkalbinti nepažįstamus, smagu kurti siužetus stabtelint prie sankryžų, kol dega raudonas šviesoforo signalas, smagu stebėti žmones ir sugalvoti jų istorijas. Kai gyvenau Londone, eidavau į Vaterlo stotį: gerdavau kavą ir stebėdavau ryškius praeivius. Didžiausias džiaugsmas, be šeimos, yra rašymas. Nuo pasakų iki laidos scenarijų. Galvoje turiu labai daug ko... Būna akimirkų, kai užsiknisi ir atrodo, kad stovi vietoje, kad tavo planai ilgai lieka planais, kad idėjos realizuojamos lėčiau, nei norėtum, bet mes su Povilu ir gyvename kitaip nei visi žmonės. Turime labai daug tikslų. Jei būtų tik standartinis lietuvio tikslas – dirbant nuo aštuonių iki penkių susitaupyti atostogoms užsienyje ir atostogoms prie jūros, būtų paprasta. O jei planuoji užkariauti pasaulį? Nebūni iki galo laimingas, nes vis jo neužkariauji, ir mano kasdienybėje vis tvyro tas neužbaigtumas. O aš juk nuo vaikystės troškau išgelbėti pasaulį, tik nežinojau, kaip. Įsivaizdavau, kad esu atsiųsta iš Marso į Žemę, stebima, ką aš čia veikiu, todėl turėčiau imtis didelių darbų, o ne sėdėti kojas susikėlusi. Taigi, iš principo negaliu nuobodžiai gyventi!
– Su vyru Povilu esate kūrybos agentūros bendraturčiai. Iki vaiko priežiūros atostogų kartu dirbote. Buvo lengva?
– Nemeluosiu: buvo sunku. Kartais darbe apsipykdavome – ne prie kolegų, aišku. Tol, kol suradome modelį, kuris mums tinka. Mes su Povilu – tiesiog gera komanda, nes papildome vienas kitą. Jis mane nuolat skatina ką nors daryti, kasdien vos ne spardo užpakalį, kad rašyčiau, neužkasčiau savo talento, duoda knygų, kurias turėčiau perskaityti. Esu jam už tai dėkinga – kad palaiko, stumia pirmyn, kartais visokius nemalonius reikalus už mane sutvarko (na, nemoku aš su užsakovais derėtis dėl pinigų...). Ką tik pasikvietėme vieną klientą namo, kalbėjomės ir supratau, kaip man trūksta to komandos jausmo dirbant su Povilu, kaip to pasiilgau. Povilas – visiška mano priešingybė, neretai paburba ir į kasdienybę ne taip romantiškai žiūri. Dažnai jam įkandu: ir taip smagiausia pasaulyje mergina ištekėjo už liūdniausio pasaulyje vyro. Ir kas toliau, klausia. Jie tapo geriausiais draugais ir jiems gimė pasiučiausia pasaulyje dukra.