Rimantė Kulvinskytė. Sveika, Vasara, malonės pilnoji

Atleisk už visus tuos kartus, kai iš vakaro paliksiu rankšluostį ant šezlongo, kad užsiimčiau geriausią vietą po saule. Kai pavadinsiu draugių susibėgimą pikniku, nors nei maisto, nei dekučio jame nebus – bus tik šampanas rankinėje.
Atleisk už tai, kad sutiktiems meluosiu, jog Palangoj nebuvo nieko valgyti, tai valgėm čeburekus – juk negaliu prisipažint, kad man jie patinka. Ir aš net nepykstu, kai jų riebalai teka man per ranką.
Atleisk už tai, kad visiems sakau, jog be kremo su SPF 50 neišeinu iš namų, – dabar madinga taip sakyti, o aš jo nesitepu. Nes noriu įdegti! Aš gi lietuvė. O lietuviams įdegis nenutinka dažnai. Be to, įdegę žmonės bent atrodo sveikesni. Ir turtingesni. Ir laimingesni.
Atleisk už tai, kad sisiosiu į jūrą. Daktaras man sakė, kad 95 procentus šlapimo sudaro vanduo. Ir, jeigu ką, banginiai taip pat į ją sisioja! 974 litrus per dieną! Šito daktaras man nesakė. Šitą išguglinau.
Atleisk, kad keliaudama po Lietuvą dažniausiai postinsiu asmenukes. Nors galėčiau fotografuoti Dionizo Poškos baublius ar Gabrielės Petkevičaitės-Bitės rankraščius.
Atleisk ir už tai, kad tai piktai močiutei reikės gerti širdies lašus, kai bendrame pliaže nusirišiu maudymosi kostiumėlio viršų, – jei, kaip ji sako, degčiau pragare, įdegčiau greičiau. O jeigu žemyn keliausiu vėliau, bent būsiu įdegusi be žymių.

Atleisk ir už tą besiplaikstantį sijoną, kuris pakyla kaskart, kai pūsteli vėjelis, pravažiuoja mašina ar... praskrenda paukštis. Aš žinau, kad jis toks. Bet visiems vaidinu, kad nežinau. Ir kad man gėda dėl to, kad jis toks. „Tas sijonas! Visas miestas jau matė mano kelnaites!“ Bet man jis LABAI patinka. Miestui taip pat.

Atleisk, kad kitiems burnosiu apie „tuos prie ežeriukų“, kurie garsiai žvengia ir klausosi rusiškos muzikos. Pykstu, nes kartais noriu būti 16-os, valgyti perkeptą arba pusžalį šašlyką ir dainuoti „Rūki vverch“ dainas. Kurias visas moku mintinai dar nuo pirmojo turistinio žygio.
Atleisk už visą tą laiką, kurį praleisiu ieškodama „naujausių grilio idėjų“ ir saugodama tų ant laužo keptų baklažanų bei žuvies folijoje receptus, nes juk tu ir aš žinom, kad mažai kas suteikia tiek džiaugsmo, kiek ant pagalio pamauta pieniška dešrelė.
Atleisk, kad, pradėjus blauzda varvėti prakaitui, garsiai pareikšiu, jog „mano šlaunys verkia nuo karščio“, ir ilgą rožinį vakarą praleisiu ne kokiame kultūros renginyje Bernardinų soduose, o namie su serialu.
Atleisk, kad išgersiu paskutinį šaltą mineralinį ir po akimirkos vyrui pradarius šaldytuvą abejingai mestelsiu, kad „jau prieš dvi dienas baigėsi, reikia į pirkinių sąrašą įtraukt“.
Atleisk, kad į paplūdimį atsinešiu visiems įspūdį darančią „Sapiens“ arba Marinos Abramovič knygą, bet skaitysiu kaimynės prigriebtą žurnalą. Tikriausiai kažką iš serijos „Ką jūsų ausų forma sako apie jus?“ Nes juk nuo per daug minčių prie jūros gali gauti saulės smūgį! Taip taip, žinau, kad ne. Sori.
Atleisk už apkalbas. Na, žinai... „Pažiūrėk į tą, pažiūrėk į aną, įdomu, jie susituokę... Koks keistas užpakalis... ten vyras ar moteris?.. tau jis nepanašus į savo šunį?.. man atrodo, kad jo veidą penkerių metų vaikas skaptavo iš bulvės...“ Pajūris yra bangoms ir apkalboms. Apkalbos beždžionę pavertė žmogumi! (Tiksliau pasakysiu perskaičiusi „Sapiens“.)

Atleisk už tas akimirkas, kai nenorėsiu dirbti. Kai žvelgsiu pro langą svajodama būti ant jachtos denio. Arba Nicos paplūdimyje. Arba ant dekučio prie Aiseto ežero. Arba ant taburetės balkone. Bet kur – tik ne darbe.
Ir atleisk už visus: man per karšta, man per šalta, Lietuvoj per brangu, Lietuvoj per daug uodų, per daug erkių... aš dar mokausi mėgautis čia ir dabar.
Ir iškart sutariam, kad apsieisiu be „daugiau taip nedarysiu“, nes mes abi žinom, jog taip nebus. Tačiau kas daugiau mane supras ir atleis, jei ne tu, Vasara.