Rimantė Kulvinskytė. Tas gąsdinantis BUVIMAS KARTU
Būti kartu nėra lengva. Draugės, žiemas leidžiančios lanzarotėse, šri lankose ir tailanduose, puse lūpų prisipažįsta: už atvirukinių nuotraukų su palmėmis, už kadrų su baseinais, kabančiais virš džiunglių, už spalvingų skrybėlių, didelių akinių ir Irūnos Puzaraitės dydžio kokteilių taurių slypi ir ironiškai į ūsą šypsosi BUVIMO KARTU ŠEŠĖLIS.
Tas aplinkiniams nematomas, bet tau pačiam iki kaulų čiulpų jaučiamas suvokimas, kad su šitais žmonėmis – savo vaikais ir vyru – šiame rojuje turėsi praleisti dar kelis mėnesius dieną po dienos, minutę po minutės. Tas atėjęs suvokimas GĄSDINA. Nors šis jausmas yra visiškai normalus, garsiai apie jį kalbėti nelabai kas drįsta.
Lietuvoje yra darželiai ir darbai, seneliai ir draugai, pasisėdėjimai su draugėmis, krepšinio vakarai su bičiuliais, savaitgalio išvykos, o štai rojuje NIEKO. Tik jūs, žvelgiantys vienas kitam į akis. Ir tai yra baisu.
Sakote, nieko tokio, bet prisiminkite praėjusias Kalėdas. Jei turite didelę šeimą, kuri visa suvažiuoja ne vieną kartą pavakarieniauti, o pabūti keletą dienų... Galima pradėti guglinti tokius dalykus kaip „sveiko proto išlaikymas, būnant su šeima vienoje patalpoje“. Patarimų yra įvairių: reikia įsidėti vinį į batą ir taip skausmą nukreipti kitur; pasiūlyti žaisti slėpynių, bet išsislapsčiusiųjų neieškoti; ant lapelių surašyti tamsiausias šeimos narių paslaptis, duoti visiems traukti ir spėti, kuri paslaptis yra kurio; įsivaizduoti, kad lankaisi kitoje planetoje, o tavo misija – tik stebėti ir raportuoti.
Mano mama, pastebėjau, protą išlaiko sukdamasi virtuvėje – panirusi į transą verda, kepa, troškina ir vargo nemato. Nervintis pradeda tik tuomet, jei kas nors nepakankamai daug valgo. Tėtis niekad nepaleidžia savo ritmo: jei iš lovos lipa devintą, kai nieko nėra namie, kodėl kas nors turėtų keistis, kai yra svečių? (Mamai tai negalioja, nes ji jau nuo šešių tarškina puodais, bet, kaip minėjau, gamindama nesinervina.) O visi kartu žaidžiame stalo žaidimus ir nekalbame nei apie politiką, nei apie religiją, nei apie pinigus.
Man, jau prasidėjus antram mėnesiui Azijoje, padeda trys dalykai: 1) mankšta – Luna jau po pirmo pratimo pareiškia, kad „jos oda visai kitokia ir jai reikia daryti savo pratimus“, o tada nusiplauna; 2) lankymasis turguje – anksčiau nesu taaaaip ilgai ir atsakingai čiupinėjusi vaisių; 3) ankstyvi rytai – galiu klausytis džiunglių, rašyti arba tiesiog nieko nedaryti ir gerti kavą.
Bet labiausiai padeda prašymai ir atsiprašymai. Dažniausiai tai praktikuojame su svetimais, o ne su savais: pasisiūlome padėti, paprašome, kai sunku susitvarkyti su darbais, atsiprašome vos užkliuvę. O kaip su šeima? Šeimos nariai mums dažniausiai yra savaime suprantamas dalykas. Kaip grietinė šaldytuve. Visada yra (tik ne Azijoje! Och...). O būnant su šeima ilgą laiką – kad ir savaitgalį, jei įprastai jūs labai užsiėmę, – progų atsiprašyti, paprašyti ar pasiūlyti pagalbą proporcingai išauga.
Iš to džiaugsmo, kad nesėdžiu tualete ir niekas nebeldžia į duris sakydamas „mama, noriu tau palaikyt kompaniją“, net pamiršau moralą. Taip... Moralai – net keli! Jei šiuo metu esate darbe ir slapčia naršydami feisbuke varvinate seilę žiūrėdami į žiemos emigrantų nuotrauką, pagalvokite, kad galbūt jums pasisekė labiau, nes... Pirma, galima ramiai nueiti į tualetą (ir galbūt net tokį, kuriame yra KLOZETAS, nes, pavyzdžiui, Azijoje tai – kaip loterija). Antra, būnant su artimaisiais ilgą laiką, nebūtina sudaryti sąjungos su savo mėgstamiausiu šeimos nariu ir sukurpti sąmokslo prieš likusius, užtenka prisiminti, kad visi esate draugai. Ir asmenybės. Ir tai gerbti. Trečia, žiemoti gera visur. Ketvirta, laikas sau ne ką mažiau brangus nei laikas su šeima. Nuo jos taip pat galima pavargti, ir NIEKO ČIA TOKIO.
O dabar, jei skaitote šį straipsnį tualete ir niekas iš šeimos jūsų nepasigedo, čia pabūkite dar ilgiau.