Ką jūs jaučiate vasaros vakarais? Žinau. Tas nenusakomas ilgesys! Medumi iš žiedų varva prisiminimai apie vaikystę kaime, kur grįžę iš daržų alkani kaip vilkai kapodavome šutynę su gabalais krintančiu rūgpieniu, ir to neatskiriamo dueto nebūtume iškeitę į nieką. Nebent riekę duonos su cukrumi. Čia per kelią nurieda visi iš kaimynų sodo pavogti obuoliai – nesvarbu, kad babytės sode nuo jų linkdavo šakos, uždraustas vaisius daug saldesnis. O kur dar pavojaus skonis ant lūpų kariantis į aukščiausią špokų nutūptą vyšnią ar naktį sėlinant prie upės ir irkluojant taip tyliai, kad pavyktų neišgąsdinti to kažko, kas gyvena lelijomis ir vilkdalgiais apkaišytoje upėje...
Ech, kiek matė mūsų pėdos! Sukąstos dobiluose pasislėpusių bičių, subraižytos mindant šieną, nudaužytos lipant, bėgant, šliaužiant – svarbiausia būdavo nė akimirkos nesustoti, nes vasara bėga taip greitai!
Vasarą ilgiesi visų. Ypač tų, kurių nėra šalia. Žiemą visi galėtų būti kas sau – juk ir dalytis nelabai yra kuo, nebent pabumbenimais apie šildymo kainas. O štai vasarą norisi dalytis viskuo: juoku, vynu, apkabinimais, nesibaigiančiais pašnekesiais apie nieką, nes vasara būtent jiems ir sutverta – vienadieniams drugeliams, skrendantiems tiesiai iš burnos į širdį.
Vasarą labiausiai ilgiuosi savo sesers, gyvenančios Anglijoje. Galvoju, kad štai, koks ilgas vakaras, galėtume dabar krykštauti sau kaip paauglės iki apsisisiojimo, kol diena išauš taip ir nesutemus. Nėra dienos, kad apie ją nepagalvočiau ir mintyse nepalinkėčiau dar vienos neužmirštamos vasaros dienos.
Nes nori nenori, bet gražiausios mūsų patirtys gyvena vasarose. Visos meilės istorijos, aistringiausi pasimatymai, kelius virpinę šokiai, kvėpavimą stabdę prisilietimai, lipnūs pasilaikymai už rankų, palaidi plaukai ir krintančios rugpjūčio žvaigždės.
Nes nori nenori, bet gražiausios mūsų patirtys gyvena vasarose. Visos meilės istorijos, aistringiausi pasimatymai, kelius virpinę šokiai, kvėpavimą stabdę prisilietimai, lipnūs pasilaikymai už rankų, palaidi plaukai ir krintančios rugpjūčio žvaigždės.
Visos nuogos maudynės, miegas sapnus šildant laužams, pakeliui į pajūrį sustabdytos mašinos ir pakeleiviai, tapę draugais visam gyvenimui.
Tik vasaromis mes trumpam virstame įsivaizduojamų filmų superherojais: it bakstelėti stebuklinga adata iš kažkur įgyjame drąsos ryžtis nutrūktgalviškiausiems poelgiams, trumpiausioms suknelėms, ryškiausioms lūpoms, milžiniškam greičiui ar trims žingsniams prie baro stovinčios dailios merginos link.
Vasaromis mes tampame geresne savo pačių versija: lieknesne, linksmesne, labiau įdegusia, ne tokia įsitempusia, mažiau skubančia, daugiau į save geriančia gyvenimą. Tad tas ilgesys – savaime suprantamas. Mes lyg pelenės, žinančios, kad po vidurnakčio, o šiuo atveju – kalendoriui skaičiuojant pirmąsias rudens dienas – ši pasaka baigsis. Nuogą kūną užklos megztiniai, po storomis pynėmis pradanginantys ir šypsenas, salotas pakeis grietinės padažas su spirgais, o nuotykius – vakarai prie televizoriaus. Ir mes vasaros imame ilgėtis dar neprasidėjusios.
Todėl šiandien aš meldžiuosi ne tik už savo šeimos, bet ir už jūsų vasarą. Esu dėkinga už šilumą ir ilgas dienas, esu dėkinga už visomis spalvomis pražįstantį pasaulį, esu dėkinga, kad esame sveiki ir savo kojomis galime įbristi į sušilti neskubančią Baltiją, o akimis keliauti per žaliuojančius horizontus. Esu dėkinga už vakarus ir savaitgalius, kuriuos praleisiu su draugais ir savo šeima, esu dėkinga už nuotykius, kurių patirsiu, už taip ilgai lauktą poilsį ir pauzę, kurią galėsiu paspausti kada panorėjusi, nes juk... vasara! Meldžiuosi, kad greičiau baigtųsi kremas nuo saulės nei saulėtos dienos, kad niekada nepritrūktų ledo jūsų gėrimams ir oro pušynais lekiančių jūsų dviračių ratams. Meldžiuosi, kad jūsų lėkštėje visada būtų arbūzo ir sūrio, kad turėtumėte kur pasikabinti hamaką ir kad knygos jūsų rankose tirptų kaip ledai. Meldžiu, kad gulint ant žolės, stebint debesis ir klausantis paukščių nesuskambėtų jūsų telefonas ir nė akimirką neaplankytų mintis, kad tuščiai leidžiate laiką, – juk, šiaip ar taip, žodžiai „vasaros popietė“ yra vieni gražiausių lietuvių kalboje. Netikite? Pabandykite šiuos žodžius lėtai pakartoti kelis kartus ir pamatysite, kaip palaimingai ims merktis akys. Meldžiu, kad kiekvienas iš mūsų patirtume tokią vasarą, už kurią galėtume būti dėkingi ištisus metus. Nes dėkingoje širdyje vasara niekada nesibaigia.