Žurnalistas, istorinių ir dokumentinių filmų kūrėjas Rimas BRUŽAS (52) atrodo laimingas. Po įvykusių skyrybų užteko laiko atsitiesti ir vėl įsimylėti. „Aš niekada ir nebuvau nelaimingas, – užtikrintai pareiškia. – Viskas mano gyvenime yra gerai. Tiesiog dabar būti laimingas turiu viena priežastimi daugiau.“
Televizijos žmonėms vasara – atostogų metas. Kaip ją leidote?
Vasara man kaip tik yra pats darbingiausias sezonas. Ką tik per LRT baigtas rodyti koncentracijos lagerių „Paskutinė stotis“ ciklo antrasis sezonas – apie Vokietijos stovyklas. Tuoj įgriūsiu į „Istorijos perimetrų“ filmavimus. Be to, per Žolinę išėjo mano filmas „Veronika“ apie folkloro dainininkę Veroniką Povilionienę. Prieš tai dvi vasaras ją filmavau. Be galo graži ir praturtinanti patirtis: nors Veroniką pažįstu jau porą dešimtmečių, tie kelerius metus trukę filmavimai, pabuvimai kartu, pasikalbėjimai man labai svarbūs. Tikiuosi, ir žiūrovams. Norėjosi Veroniką ištraukti iš pilkosios užmaršties zonos. Kaip kitaip galėtum paaiškinti, kad ji – ryškiausias lietuviškos liaudies muzikos simbolis – nebuvo pakviesta į jubiliejinę Dainų šventę? Filmavau ją pernai Katedros aikštėje vaikštančią tarp kolektyvų – visi stabdo, fotografuojasi, kalbina, su visais padainuoti reikia. O organizatoriai jos nepakviečia į renginį. Apie žmogų apskritai dažniausiai prisimenama tada, kada jo nebelieka. Tada ir apdovanojimai, ir ditirambai, ir pripažinimai... Geriau dabar eikit ir apkabinkit, kol jis vaikšto šia žeme. Semkitės jo išminties dabar.