Rimas Kurtinaitis – apie finansiškai sunkią vaikystę, Kauno „Žalgirį“ ir vingiuotą kelią link šlovės

Rimas Kurtinaitis / Vyginto Skaraičio ir asmeninio albumo nuotr.
Rimas Kurtinaitis / Vyginto Skaraičio ir asmeninio albumo nuotr.
Šaltinis: Žmonės
A
A

Legendinio Lietuvos krepšininko bei trenerio Rimo Kurtinaičio vardą žino kone kiekvienas, net ir tie, kuriems ši sporto šaka yra svetima. Ne vieną medalį, tame tarpe ir olimpinį, į savo karjeros istoriją įsirašęs sportininkas teigia, jog kaip krepšinyje, taip ir gyvenime, patyrus nesėkmę, nevalia nuleisti rankų. Reikia bandyti dar kartą ir dar kartą, kol trokštamos svajonės galiausiai išsipildys.

LRT televizijos laidoje „Gimę tą pačią dieną“ – trys skirtingi žmonės, trys skirtingos istorijos ir viena juos vienijanti data – 1960-ųjų gegužės 15 diena, kuomet Kaune gimė Rimas Kurtinaitis – antras sūnus šeimoje, ateityje būsiantis vienas žymiausių Lietuvos krepšininkų ir krepšinio treneriu.

Vaikystės dienos Rimui bėgo aktyviai, dažniausiai bežaidžiant kieme su draugais. Ir nors iš tiesų, Kurtinančių tėvams teko gerokai pasukti galvas, kaip finansiškai išlaikyti šeimą, mažajam būsimam sportininkui tuo metu tai visiškai nerūpėjo.

„Ką geriausia turėjau – vaikystę. Visiškai nežiūriu materialių dalykų, nors kartais buvo momentų, kai nesočiai valgydavome. Į tai visiškai nekreipi dėmesio. Turėjome labai mažą miegamąjį, kur tėvai miegojo, didesnį kambariuką, kur mes su broliu, ir virtuvėlę su pečiumi. Darbininkai daug neuždirbdavo, maisto būdavo sunku gauti parduotuvėse. Vis tik neskurdome, man buvo gerai, nes brolis pora metų už mane buvo vyresnis, tai jo panešiotus rūbus aš nešiodavau. Tuo metu nesigilindavome, kas yra kieno“, – laidoje vaikystės prisiminimais dalinsis sportininkas.

Rimas Kurtinaitis / Asmeninio albumo nuotr.
Rimas Kurtinaitis / Asmeninio albumo nuotr.

Vos tik pradėjęs eiti į mokyklą, Rimas stropumu nepasižymėjo ir pamokas greitai iškeitė į žvejybą, tačiau tėvams sužinojus ir už tokius maištavimus išrašius pylos, berniukas daugiau pamokų nebepraleidinėjo, o trečioje klasėje ėmė lankyti krepšinio treniruotes, išmokusias ne tik visą gyvenimą lydėsiančio įgūdžio, bet ir disciplinos.

Baigęs vidurinę mokyklą, Rimas įstojo į Kūno kultūros institutą ir būdamas devyniolikos jau atstovavo Sovietų Sąjungos jaunimo krepšinio rintinei pasaulio čempionate Brazilijoje. Deja, bet šis pasiekimas neatvėrė durų į išsvajotą Kauno „Žalgirio“ komandą.

„Aš grįžau vienas iš savo amžiaus lyderių Lietuvoje, bet į „Žalgirį“ nebuvo vietos. Garastas manęs neėmė ir išsiuntė į „Lietkabelį“. Gyvenau vairuotojų bendrabutyje, kur vykdavo pastovios išgertuvės. Porą mėnesių aš jų vengdavau, o paskui ir su jais man gerai buvo. Man dvidešimt vieneri, pilnas jėgų. Kai nepriėmė į „Žalgirį“ nusiteikiau, kad esu nereikalingas, tad nutariau, kad toliau gyvenime be „Žalgirio“ galiu suderinti linksmybes ir sportą“, – apie svarbius gyvenimo sprendimus pasakoja R.Kurtinaitis.

Rimas Kurtinaitis / Asmeninio albumo nuotr.
Rimas Kurtinaitis / Asmeninio albumo nuotr.

Už tokį nerimtą ir palaidą požiūrį į mokslą Rimas buvo išmestas iš instituto ir išsiųstas tarnauti į Rygą. Čia tuo metu rungtyniavo pajėgus armijos klubas Rygos „ASK“, tačiau iki svajoto išbėgimo į krepšinio aikštelę, Rimui teko ir ne pačius maloniausius darbus dirbti.

„Pusmetį tarnavau, kaip priklauso, viską dariau: šlaviau, valiau, ploviau tualetus. Valgykloje turi suplauti visų 2 tūkst. žmonių indus. Šluoti, plauti, tualetus plauti – tokia jau buvo kareivio dalia“, – nelengva patirtimi dalinasi sportininkas.

Tarnaudamas Rygoje Rimas turėjo puikią progą permąstyti savo gyvenimą, kol per televizoriaus ekraną išvysti draugai neprivertė galutinai apsispręsti dėl tolimesnės ateities.

„Kuomet tarnavau, vyko 1980 metų Maskvos olimpiada ir turėjome vieną mažą televizorių, per kurį prieš orus parodydavo truputėlį sporto. Ir kaip tik buvo siužetas, kaip ruošiasi Tarybų Sąjungos rinkinė olimpiadai – o ten Chomičius, Jovaiša, Valteris, mano draugai, su kuriais kartu viską darėme. Tada pagalvojau: ką aš čia veikiu? Jie ten, olimpiadoje, o aš čia. Ką aš čia darau? Kodėl aš toks negaliu būti? Tyliai taip galvodamas, garsiai nekalbėdamas, po truputėlį iš to viso vargo pastebėjo Gomelskis. Pasikvietė į CSKA, o iš ten grįžau ir į „Žalgirį“, – savo istoriją pasakos sportininkas.

Vidas Mačiulis ir Rimas Kurtinaitis
Vidas Mačiulis ir Rimas Kurtinaitis / Alfredo Pliadžio nuotr.

1988 metais į Seulo olimpines žaidynes Rimas išvyko kartu su Valdu Chomičiumi, Arvydu Saboniu ir Šarūnu Marčiulioniu. Būtent šių keturių krepšinio muškietininkų tempiama Sovietų Sąjungos rinktinė iškovojo pergalingus aukso medalius.

„Jeigu tyliai svajoji ir sieki to, svajonės išsipildys. Skaičiau M.Jordan žodžius: „Nenusiminkite, jeigu kažką pabandėte padaryti ir nepavyko. Bandykite dar kartą. Yra nusikaltimas, jei jūs net nebandysite ir galvosite, kad to nesugebate“, – išmintimi dalinasi krepšininkas.

Šiandien Rimas – ne tik legendines pergales iškovojęs krepšininkas, bet ir puikus krepšinio treneris, savo žinias perduodantis jaunajai krepšinio kartai. Tačiau ir šitame karjeros kelyje netrūksta posūkių: savo išsvajotais namais vadinęs Kauno „Žalgirio“ komandą, Rimas visus nustebino sutikęs treniruoti amžinuosius „Žalgirio“ varžovus iš Vilniaus, o vėliau – ir krepšinio klubą Maskvoje.

Rimas Kurtinaitis/ „Fotobanko“ archyvų nuotr.
Rimas Kurtinaitis/ „Fotobanko“ archyvų nuotr.

„Su džiaugsmu norėjau treniruoti „Žalgirį“, nes mano klubas, dešimtmetį jame žaidžiau, bet man taip susidėliojo gyvenime, kad manęs ten nekvietė, buvau išvažiavęs, nepakviestas. Negaliu dabar sėdėti namuose ir laukti to vienintelio caraičio ant balto žirgo, ką daro gražios moterys ir lieka nevedusios visą gyvenimą. Aš dirbu savo darbą“, – teigia R.Kurtinaitis.

„Gimę tą pačią dieną“ – ketvirtadieniais 21.30 val. per LRT televiziją.