Rimos Aukštuolytės patirtys Etiopijoje – išvyko pamatyti, kaip gimsta kava, bet parsivežė kur kas daugiau

„Kava į mano gyvenimą atėjo netikėtai – prieš dvejus metus. Iki tol šventai tikėjau, kad ji – neskani ir man nuo jos darosi negeri dalykai, – juokiasi mergina. – O tada, prieš dvejus metus, vyko mūsų, politikos mokslų alumnų, susitikimas. Jame viena alumnių, šiuo metu valdanti savo kavos namus, surengė kavos degustaciją. Visada buvau smalsi, todėl paragavau ir aš. Ir lyg žaibas trenkė! Man patiko! Tai buvo kava iš Afrikos žemyno.“

Kai iš komandiruotės Suomijoje Rima parsivežė rankų darbo puodelius, vyrui pareiškė, kad kavą nuo šiol gers tik iš jų. Todėl vykdami į ilgesnę kelionę Lietuvoje ar užsienyje jie ėmė vežiotis ir savo puodelius. „Taip socialiniame tinkle gimė projektas „Diena su kava“, o mūsų puodeliai apkeliavo jau nemažą dalį Europos, buvo Islandijoje, Niujorke, dabar – ir Etiopijoje. Per šias keliones kavą gėrėme ne tik kavinėse, bet ir tokiose vietose kaip „Blue Lagoon“ Islandijoje, ant Bruklino tilto Niujorke, prie Baltųjų rūmų Vašingtone. Puodeliai šią vasarą vyko per Balkanus, pernai Kalėdas sutiko Barselonoje. Man kava – daugiau nei gėrimas. Tai – procesas, akimirka, kai gali sustoti“, – pasakoja Rima.

Pažintis su Lietuvoje gyvenančia etiope Eskedar Maštavičiene sudėjo paskutinius taškus – Rima apsisprendė vykti į kavos šalį, į Etiopiją. Eskedar dosniai pasidalijo kontaktų duomenimis ir patarimais, kas Rimos laukia egzotiškajame Afrikos žemyne. „Eskedar pasakojo, kad vietiniams bus įdomu mane stebėti, paliesti, paglostyti, kad juos domins mano akių spalva. Tikrai aš jiems atrodžiau įdomi, – juokiasi prisiminusi pirmuosius įspūdžius. – Praktikoje visa tai virto fraze: „Rima konjo.“ 

Amarų kalba tai reiškia „graži Rima“. Eskedar mane įkvėpė nebijoti tų žvilgsnių, bendrauti net nemokant kalbos.“ Mainais už patarimus Rima atsilygino išpildydama Eskedar svajonę – nuvežė lietuviškų augalų sėklų į Etiopiją. „Ji tiki, kad mūsų augalai gali prigyti šiaurinėje šalies dalyje ir apželdinti kraštą, kur sunku augti kitai žalumai, – pasakoja Rima. – Reikėjo pamatyti, kaip sukau ratus bagažo skyriuje, nes kai lėktuvas nusileido, iš pradžių negalėjau rasti būtent to lagamino su sėklomis! Net palengvėjo, kai sėklas perdaviau geriausiam Eskedar vaikystės draugui.“

Rima nuo pat pradžių kartojo norinti ne šiaip pamatyti Etiopiją, o važiuoti ten, kur yra kavos šaknys. Eskedar jai davė Atrie Weno, vieno iš kavos eksporto bendrovės „Daye Bensa“ vadovų, ryšių duomenis. 

„Iš pradžių jis planavo man ekskursiją, kokios rengiamos kavos skrudintojams ar kavinių savininkams, besidomintiems, kaip jiems ruošiamos kavos pupelės. Bet aš buvau atkakli, – juokiasi. – Atrie dar bandė gąsdinti ir klausė, ar tikrai esu pasiruošusi dirbti su vietiniais ir gamtinius reikalus atlikti džiunglėse, bet buvau neperkalbama.“ Tiesa, prisipažįsta net neįsivaizdavusi, kad sakydami „coffee farm“ žmonės omenyje turi mažą namuką su kavamedžių sodu šalia. „Galvoje man buvo likęs galbūt filmuose matytas didelių namų su plantacijomis vaizdas... – pasakoja Rima. – Todėl patyriau šoką pamačiusi, kaip atrodys mano namai Bombė kaime. Kaime, kurio nėra žemėlapyje ir kurio net mašina neįmanoma pasiekti – dalį kelio į pakalnę teko leistis pėsčiomis. Tariko ir Fanosi šeimą, pas kuriuos gyvenau, man parinko bendrovės „Daye Bensa“ atstovai, pažįstantys kavos ūkininkus. Sakė, kad geri žmonės, o man teliko pasitikėti.“

Klausimas apie komfortą namelyje iš purvo – dažniausias, kurio Rima sulaukia grįžusi į Lietuvą. Sako, yra pratusi leistis į žygius miškuose, buvusi skautų stovyklose, todėl atsisakyti tam tikro komforto nebijojusi. „Visgi turiu pripažinti, kad tai, su kuo susidūriau ten, buvo gerokai kitaip... Teko labai gerai save motyvuoti psichologiškai ir kuo dažniau sau kartoti, kad svajojau patirti, kaip gimsta kava. Bombė kaime be elektros ir vandens išbuvau visą planuotą laiką – 5 dienas ir 4 naktis“, – pasakoja lietuvė. 

Ir juokdamasi prisipažįsta – visas tas dienas nesiprausė: „Rankas plaudavome visi prieš ir po valgio, kojas man nuprausdavo vakare. Kiek bandžiau protestuoti, viskas veltui – kas vakarą man prausdavo kojas kaip svečiui. Kiek galėjau, naudojausi šlapiomis servetėlėmis, bet paskui mečiau šį užsiėmimą. Ten niekam nerūpi, kiek murzinas esi.“ Vandens atsigerti ji buvo atsivežusi iš didesnio miestelio – net vaikai kaime žinojo, kad Rima visada rankose turi laikyti buteliuką „švaraus vandens“. Lietuvė valgydavo kartu su šeima, kurios namuose gyveno, – maistą iš bendro indo imdavo rankomis. „Jei manydavo, kad droviuosi, šeimininkas imdavo ranka maisto ir dėdavo man į delną, – pasakoja. – Pagrindinis maistas kaime yra wasa – iš „netikrų“ bananų ruošiami miltai, iš kurių paskui kepama duona ar verdama košė. Dar – kopūstai, kiaušiniai, kukurūzai. Dedama labai daug aitriųjų pipirų. Dėl manęs buvo nupirkta ir mažų saldžių bananų.“

Rimos tikslas buvo padėti Bombė kaimo gyventojams nurinkti kavos uogų derlių. Tik Etiopija buvo pilna staigmenų – kaime kavos uogos dar buvo nesunokusios. „Šiek tiek prisidėti pavyko kituose kavos ūkiuose, – pasakoja. – Net neįsivaizduojate, kokį aromatą skleidžia iš ką tik skintų ir skrudintų uogų paruošta kava! Iki šiol jaučiu tą gėlių aromatą, lyg vaikščiočiau po pievą.“ Užtat Rima turėjo daug laiko bendrauti su vietiniais, stebėti jų gyvenimą. Mokė vaikus anglų kalbos, kartu ėjo į bažnyčią, į turgų. 

Ne tik Bombė kaime, bet ir visose apylinkėse Rima buvo vienintelė baltoji, todėl nuolat jautėsi stebima. Pažiūrėti baltaodės šviesiaplaukės merginos vietiniai ateidavo būriais: atsisėsdavo ir tik žiūrėdavo, nes niekas nekalbėjo angliškai. „Bandžiau skaityti, bet nejauku, kai tave stebi dešimtys akių, – juokiasi. – Siekiau iš fereng – taip vietiniai vadina baltuosius – tapti tiesiog Rima. Pavyko, nes po kelių dienų man jau šaukdavo „Rim! Rim!“

Rima jaučiasi bent iš dalies įgyvendinusi savo tikslą – pamatė, kaip kava keliauja iš ūkininkų į kavos ruošimo stotis, kaip toliau tvarkoma, kol galiausiai pasklinda po platųjį pasaulį. Kokia kava geriausia? 

„Gėriau Etiopijoje ir labai brangią, kuri pretenduoja tapti viena geriausių kavų pasaulyje. Ir paprastą – gatvėje už 15 euro centų. Kuri labiau patiko? Gatvėje. O kuri geriausia – jau skonio reikalas, – diplomatiškai šypsosi. – Beje, vietos rinkai parduodamos prastesnės kokybės pupelės, nes kavos paklausa – didžiulė. O į Vakarus vežamas aukščiausios rūšies produktas. Etiopijoje kava geriama su cukrumi arba druska, į ją pamirkoma rūtos šakelė. Čia – toks naminis būdas, tokią kavą gausite ir gatvėje. Kavinėse ji ruošiama mums įprastais būdais, todėl ir skonis labiau atpažįstamas. Tačiau nežinau, ar čia rastumėte nors vienus namus, kuriuose nebūtų kavos gėrimo ritualui skirtų atributų. Ceremonija paprastai vyksta vakare, kai yra laiko atsipalaiduoti. Kava tiekiama mažyčiuose puodeliuose. Į mano nusivežtąjį tikriausiai tilptų keturi etiopiški. Beje, kavos gėrimo ceremonijoje kavos puodelis pripildomas iki trijų kartų.“

Lietuvė tikina Etiopijoje pažinusi ne tik kavos gėrimo tradicijas. „Ši šalis mokė mane kantrybės – nuolat dingstanti elektra Bensos mieste, lėtas internetas, žmonės, su kuriais negali bendrauti, nes jie nekalba angliškai, tas nuolat girdimas fereng... O viena didžiausių pamokų man nutiko dar pirmomis kelionės dienomis, kai tik atvykome į Bensos miestelį šalies pietuose. Tuo metu vyko laidotuvės – žmogus nepakėlė skausmo ir nusižudė. Aš visai netyčia tose laidotuvėse dalyvavau ir pelniau didžiulę pagarbą, – prisimena Rima. – Po laidotuvių su mane lydinčiu žmogumi važiavome lankyti kavos pupelių ruošimo stočių, kalbėjomės apie laidotuves ir aš pasakiau, kad suprantu ir nesmerkiu velionio. 

„Bet mūsų religija moko, kad niekada negali pasiduoti, nes visada yra vilties, jog rytoj bus geriau nei šiandien“, – paaiškino etiopas. Ta mintis padėjo man ištverti viską – ir nepatogumus bei nerimą likus visiškai vienai nepažįstamame kaimelyje, ir visą kūną nubėrusius siaubingai niežinčius įkandimus, ir baugų pojūtį, kai džiunglėse pamatai tave stebinčias iš nuostabos išsiplėtusias akis...“

Iki šiol kava Rimai nebuvo verslo šaltinis: patiko ją ragauti, pažinti, per ją bendrauti ir apie ją rašyti. „Kava yra mano gyvenimas, o „Diena su kava“ – dienoraštis, – pasakoja. – Tiesa, dar Etiopijoje gavau pasiūlymą organizuoti kavos keliones. Pasak vietinių, turiu unikalios patirties ir privalau ja dalytis. Jaučiu, kad noriu prisidėti prie Bombė kaimo gerovės. Tad jei imsiuosi kokios veiklos, jos naudą pajus ir mano šeima tapę kaimo gyventojai.“