Prancūzai, atrodo, per naktį atprato sveikindamiesi bučiuotis. Vos prieš savaitę Paryžiuje susitikę draugai inertiškai palinkdavo skruostų link ir klausdavo: „Dar bučiuojamės ar ne?“ Ir beveik vienbalsiai nutardavo „ne“ – geriau netampyti viruso už mažų piktų ūsiukų.
Bet kai iš Lietuvos grįžau į prancūziško kaimelio rojų, visi buvo taip išsiilgę, kad susitikę parduotuvėje šokinėjo ant manęs su bučiniais it kokios prieš marą iš viduramžių Venecijos pasprukusios išprotėjusios bluselės. Jokie protestai negelbėjo.
Šį savaitgalį po Emmanuelio Macrono kalbos ir paskelbus karantiną nebeliko norinčių bučiuotis – susitikę prisipirkti būtiniausių prekių kalbėjome stovėdami per gerą metrą. Nelogiška, bet turbūt prancūziška: nors po vidurnakčio sekmadienį šalyje uždarytos visos gyvybiškai nebūtinos įstaigos, savivaldybių rinkimai... vyko. Šįkart jie kvepėjo ne rinkėjų prakaito ar kvepalų šleifu, bet dezinfekciniais skysčiais, kuriais rankas purkšdavosi įeinantys bei išeinantys, ir nerimu – ne tiek dėl rezultatų, kiek dėl tos žmoniją užgriuvusios koronės.
Švietė saulė, žydėjo vyšnaitės, moterys ir vyrai flirtavo per santykinai saugų atstumą – atrodytų, eilinis sekmadienis apsnūdusiame miestelyje. Tik mes, komersantai, susirinkome tą rytą ne į darbą, o išjungti radiatorių butikėliuose ir ilgam užverti duris. Jeigu kas sukvailiotų ir atidarytų savo krautuvėlę, gautų 2700 eurų baudą. Turguje, priešingai nei prekybos centruose, pirkimo karštinės nesijautė, iš krepšių kyšojo bagetės, gėlės ir vynas, kas juokavo slėpdamas nerimą, kas siūlė pagalbą vyresniesiems, jei karantinas užsitęstų.