Rišardas ir Elžbieta Lyskoitai – apie namų interjerą: primena svarbiausią dieną

Dizainerės komentaras. Kai prieš pusantrų metų tuomečiame „Laimos“ žurnale pora pamatė dizainerio Egidijaus Rainio namus, pasiryžo susirasti dizainerę Jurgą Plette. Viskas prasidėjo, kai Jurga užsikabino už dviejų grakščių foteliukų, aptiktų antikvarinių daiktų krautuvėlėje.

Paprastai temos užbaigiamos ekspertų komentarais, tačiau šįkart ją pradėsiu interjero dizainerės Jurgos Plette pamąstymu apie tai, kokių idėjų kilo apsilankius naujame Elžbietos ir Rišardo name. Nuo pat pirmų pažinties akimirkų su namo šeimininkais Jurga užmezgė itin nuoširdų psichologinį ryšį, pajuto, kad sieja panašios vertybės ir panaši daiktų estetika. „Tačiau įėjus į jau gyvenamus, tik iš dalies įrengtus namus apėmė keistas jausmas, kuris profesiniame kelyje mane lydi gana retai, – neturėjau nė menkiausios idėjos, nuo ko čia dabar pradėjus. Nors visada mane idėjomis maitina tokie televizijos ir kino serialai, kaip „Puaro“, šįkart Erkiulio aplinka irgi buvo bejėgė kaip nors padėti. Vienu metu jau buvau benuleidžianti rankas ir šio projekto atsisakanti. 

Didelės erdvės, pernelyg atviri laiptai, šaltos sienos ir laminato grindys – daugelis apdailos detalių mane grąžino į dešimtojo dešimtmečio statybas, kurių tikslas – kuo greičiau ir kuo daugiau. Ir štai šiuose namuose pamačiau du jaunus, gražius, romantiškus, vakarietiško mąstymo ir vakarietiškų manierų žmones – jie atrodė kaip milžiniškas aplinkos kontrastas. Dekoravimo idėjos ėmė rutuliotis, kai apsilankiau antikvarinių daiktų butike „Brocante Antiques“: išvydau du pastelinėmis gėlėmis drapiruotus foteliukus. Tada pajutau, koks leitmotyvas turi lydėti visą namų spalvinę gamą, kokios faktūros ir tekstūros turi užpildyti tuščią erdvę. Baisiausia, kad jau rezervuotus foteliukus prigriebė vienas pažįstamas, tikras antikvarinių daiktų maniakas, kuriam, beje, taip pat dekoravau namus, ir tai padarė net neatsiklausęs, pateikęs krautuvėlės vadovei argumentą: „Mes su Jurga pažįstami, ji nieko nesakys, o sau suras kitus.“ Tuo metu sėdėjau plaukų stilisto kėdėje beveik ištikta šoko ir jaučiau, kad iš rankų slysta visas namų interjeras. Laimei, foteliukus pavyko susigrąžinti ir nuo jų tiesti kitus dekoravimo takelius. Vienas jų – tapetais apmuštos prieškambario lubos, siekiančios gerokai daugiau nei tris metrus: toks mano žingsnis nustebino statybininkus, bet nuo to prasidėjo bendra namų stilistika.“    

Asmenybiniai pokyčiai. Elžbieta ir Rišardas puikiai prisimena vakarą, kai po visų remontų, po paskutinių Jurgos dekoravimo štrichų atsidarė putojančio vyno ir pasijuto gyvenantys svajonių namuose. Pastatytas, tačiau nebaigtas rengti Rišardo tėvų namas anksčiau kėlė daug abejonių: neįsivaizdavo, kaip jį padaryti jaukų, todėl kirbėjo mintis galbūt parduoti ir įsikurti bute Senamiestyje ar netoli jo. Tačiau tokį žingsnį stabdė dėkingumo ir pagarbos jausmas – pardavę tėvų dovanotus namus, neabejoja, būtų parodę nepagarbą Rišardo gimdytojų užgyventam ir paveldėtam turtui ir galbūt juos net įskaudinę.

Atsikraustęs prieš šešerius metus, Rišardas čia gyveno dar vienas, viengungiškai įsikūręs antrame aukšte, ir erdvei reiklus nebuvo – tiesiog norėjo būti jau atsiskyręs nuo tėvų ir tenkinti minimalius poreikius: permiegoti, nusiprausti, išsivirti kavos... Požiūris į aplinkos estetiką pasikeitė, kai įsimylėjo ir nusprendė dalytis su Elžbieta viena erdve. „Kai nesijauti jaukiai, nesinori namuose užsibūti, klausytis muzikos (dieviname savaitgaliais džiazą), žiūrėti filmo (televizoriaus neturime, bet visada po ranka kompiuteris) ir paprasčiausiai mėgautis laisvalaikiu. Norėjome radikalių pokyčių – tokių, kurie leistų džiaugtis namais ir nesinorėtų iš jų niekur eiti. Štai dabar tokio momento ir sulaukėme“, – džiaugiasi Rišardas.

„Nors kažkada svajojau studijuoti aktorystę, tačiau, pasirinkusi rusų filologijos studijas, nė trupučio nesigailiu, nes literatūra, teatras, kurį iki šiol labai mėgstu, man atvėrė visai kitokį pasaulį. Pastaruoju metu ketinu imtis mados verslo ir įkurti individualaus moterų apatinio trikotažo stiliaus konsultacijų įmonę. Ši mados pasaulio niša, padedanti moterims pasirinkti tinkamą sveikatą saugantį, madingą, patogų, seksualų apatinį trikotažą, populiari visame pasaulyje, ypač Didžiojoje Britanijoje ir Lenkijoje.

Varšuvoje esu baigusi specialias šios srities studijas. Taigi visa tai susiję su estetika, kurią ugdo ir menas, ir humanitarinės disciplinos. Per pastarąjį dešimtmetį iš esmės pasikeitė mano grožio supratimas: drabužių stiliaus, muzikos, kino, namų dizaino – taip pat. Kas žino, ar anksčiau būčiau atkreipusi dėmesį į Jurgos kuriamus interjerus, o jų eklektiškas intelektualumas, teatrališkumas man labai patrauklus. Šiuo atžvilgiu mudu su Rišardu esam netipiški savo kartos atstovai. Daugeliui mūsų bendraamžių vis dar imponuoja skandinaviškas minimalizmas: viskas balta balta ir labai funkcionalu. Esu iš tų, kurie savo idėjoms realizuoti greit pasirenka žmones. Kai šios dizainerės pavardę įvedžiau į guglą, Rišardas dar liepė neskubėti, pasidomėti kitais šios srities specialistais (jis visada atsargus), o mane dažnai veikia „meilė iš pirmo žvilgsnio“, pasikliauju intuicija ir beveik niekada nenusiviliu“, – samprotauja ir perspektyva dalijasi Elžbieta.    

Vestuvės Sicilijoje. Dizainerės pasiūlyta interjero stilistika Elžbietai ir Rišardui buvo didelis netikėtumas, tačiau dabartinė namų atmosfera tam tikromis detalėmis jiems primena viešnagę Italijoje, prieš trejus metus įvykusias vestuves Sicilijos saloje. „Mudu su Elžbieta tuokėmės nedidelio kalnų miestelio Itala, nutolusio per bemaž trisdešimt kilometrų nuo regiono centro Mesinos, nedideliame šeimos viešbutyje, tiksliau – tos šeimos vasaros rezidencijoje, kurios sienos mena XVI amžių. Čia kabo ir Lietuvos trispalvė, nes viešbučio paveldėtojo sutuoktinė – lietuvė Simona, jos dėka ten ir vyko mūsų vestuvės. 

Tai, kas mus supo aplinkui, negalėjo nežavėti: antikvariniai baldai, indai, senos sienas puošiančios šeimos ir giminės nuotraukos, antikvarinė biblioteka, gipso lipdiniai, marmurinės architektūrinės pastato detalės, pro kurias veržiasi uolėtą kalnų dirvožemį įveikianti augmenija... Susidarė įspūdis, kad Italijoje aplinkos nereikia net dekoruoti – ji tokia egzistuoja savaime. Esminėje gyvenimo šventėje, į kurią tradiciškai sukviečiama daug daug svečių, savęs kažkodėl nematėme – norėjosi kažko labai jaukaus ir intymaus. Tiesa, baiminomės, ar būsime tėvų ir giminių suprasti, ar neatrodysime pernelyg dideli išsišokėliai. Taigi septyniolikos žmonių kompanija (tėvai ir draugai) – Italijoje. Iškilminga bažnytinės santuokos ceremonija – romaninėje XI amžiaus Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčioje. Paskui linksmino vietiniai muzikantai – žodžiu, vestuvės buvo beveik šimtu procentų itališkos. Gyvenome ten visą savaitę, ragavome čia pat kepamas gardžiausias Sicilijos picas. Tačiau svarbiausia – pasisėmėme kultūros, estetikos, kurios tiek negausi nei iš vadovėlių, nei iš filmų.“

Žurnalą „Laimė“ galite užsiprenumeruoti ČIA.