Rislingo karalius Ernstas Loosenas: „Esu turtingas – turiu patirties ir... vyno rūsį“

„Kavos? O gal geriau – vyno?“ – mirkteli Ernstas, iš savo apartamentų „Kempinski“ viešbutyje nusileidęs į restoraną. Žvilgteliu į laikrodį – pusė penkių. Į Vilnių jis atskrido šeštą ryto, vakare dar laukia vyno pristatymas Lietuvos klientams, bet nuovargio – nė šešėlio, nes tokia jo kasdienybė: sėkmingai įsukęs vyno verslą, dabar tiesiog keliauja po pasaulį ir siūlo ragauti savojo rislingo. Salsvo skonio baltasis vynas, mėgstamas visame pasaulyje, iš patyrusio vyndario rankų atrodo dar skanesnis.

Jūs, prisiekęs vyndarys, tikriausiai manote, kad nėra netinkamo paros meto vynui gerti?

Jį galima gerti net saulei tekant! Turiu sūnėną, universitete studijuojantį filosofiją ir mėgstantį daug plepėti. Savaitgaliais jis dažnai atvažiuoja manęs aplankyti: „Erni, – pareiškia, – noriu tau kai ką parodyti.“ Nusiveda prie mašinos, atidaro bagažinę: „Matai problemą?“ „Nematau, – sakau, – ji tuščia.“ „Būtent tai ir yra problema“, – atšauna jis. Ir išvažiuoja prisikrovęs pilną bagažinę vyno... Labiausiai mėgsta lengvą ir saldų. Kai sykį tuo nusistebėjau, paaiškino: „Žinai, kai rytą su draugais grįžtame iš baro, nėra nieko geriau, nei atsisėsti kieme, žiūrėti į tekančią saulę ir gurkšnoti saldų vyną. O paskui eiti miegoti.“ Džiaugiuosi, kad tas vaikigalis bent jau nutuokia apie vyną (šypteli).

Jūs toks nebuvote?

Kurgi ne... Vyno ragavimu jaunystėje domėjausi kur kas labiau nei vyndaryste. Užaugau vyninėje ant Mozelio upės kranto: pirmame namų aukšte spaudė rislingą, o viršuje mes gyvenome. Mūsų šeima buvo siaubingai katalikiška. Su broliais ir seserimis mokėmės katalikiškojoje internatinėje mokykloje, paskui padariau tėvui paslaugą ir įstojau į Geizenheimo vyno koledžą. Bet tuomet vyndarystė manęs visai nesudomino – dėl Dievo, juk man tebuvo aštuoniolika!.. Kur kas labiau viliojo archeologija: dėl to kaltas senelis, nuo vaikystės brukęs archeologijos knygas ir raginęs jas skaityti. Taip įklimpau, kad net įstojau į universitetą studijuoti tos beviltiškos specialybės, kurią baigę vargšai niekada negauna darbo! Studijos buvo labai įdomios, bet nuo likimo, matyt, nepabėgsi: jis mane sugrąžino prie vyno.

Kaip tai nutiko?

Susidraugavau su anglų žurnalistu Stuartu. Lankydavau jį Londone, o Londonas – tikras vyno miestas: vyno pristatymai vykdavo kasdien, taigi bičiulis mane ten nuolat tempdavosi. Tais laikais nieko nežinojau apie Bordo ar Burgundijos vynus – Prancūzija man buvo neatrasta žemė. Pirmąją degustaciją prisimenu kaip šiandien: vynininkas pasisodino Stuartą, įpylė jam į taurę vyno ir paklausė: „Nagi, senasis pasaulis ar naujasis pasaulis?“ Stuartas siurbtelėjo ir pareiškė: „Senasis.“ – „Kuri šalis?“ – „Prancūzija.“ – „Kuri vietovė Prancūzijoje?“ – „Bordo.“ Sėdėjau apstulbęs – niekada nebuvau matęs nieko panašaus. O tie bepročiai tęsė: „Kairysis ar dešinysis Garonos krantas?“ – „Kairysis“, – nė nemirktelėjo Stuartas. Jis teisingai įvardijo ir komuną, ir valdą, o galiausiai pareiškė, jog vynas – 1970 metų. Taip ir buvo... Man tai paliko neišdildomą įspūdį: kaip tai įmanoma?.. Ir tai manyje tarsi įjungė nematomą mygtuką: panorau daugiau sužinoti, pradėjau domėtis vynais, juos rinkti. Dabar turiu didžiulę kolekciją.

Taigi tėvui neteko jūsų versti imtis vyndarystės – pats susigaudėte, kad tokia jūsų dalia?

Kažkiek spyriojausi. Studijavau archeologiją jau septynis semestrus, kai tėvas labai susirgo. Supratusi, kad jis ilgai negyvens, mama sušaukė visus vaikus ir pareiškė: „Kažkuris iš jūsų privalo perimti vyninę, antraip ją teks parduoti.“ Niekas iš mūsų tos vyninės nenorėjo. Aš nenorėjau turbūt labiausiai – visai netroškau dirbti su tėvu. Mudu nemėgome vienas kito: tai buvo nuoširdus abipusis jausmas.

Paveldėjau puikų vyno ūkį, senus vynuogienojus, brangaus vyno pilnus rūsius ir... skolas. Jos buvo dvigubai didesnės už metines pajamas.

Be to, dviejų šimtų metų senumo vyninė buvo gerokai apleista, mat mano tėvas ir senelis niekada rimtai neužsiėmė vyno verslu. Senelis buvo didelės kompanijos vadovas ir politikas, tėvas – teisininkas, irgi gaištantis laiką politikai. Jie paveldėjo vyno ūkį, ir penkiasdešimt metų jis tiesiog vegetavo – tebuvo savotiškas hobis, reikalaujantis nuolatinių investicijų ir neduodantis jokio pelno. Bet jo parduoti irgi nesinorėjo: daugybę metų šeima buvo įpratusi ten susirinkti per didžiąsias šventes, taigi parduoti vyninę mums būtų reiškę maždaug tą patį, kaip parduoti Kalėdas.

Ir jūs išgelbėjote... Kalėdas?

Broliai ir seserys sužiuro į mane: „Privalai to imtis! Vis tiek niekada negausi darbo pagal apgailėtiną specialybę, o mes neketiname tavęs išlaikyti senatvėje!“ „Gerai, – nusileidau, – bet turiu vieną sąlygą: aš niekada nedirbsiu su tėvu. Jeigu čia atsikraustysiu, tėvai turės išsikelti.“ Mano didžiai nuostabai, jie sutiko. Taigi savo verslą pradėjau nuo atsitiktinumo. Paveldėjau puikų vyno ūkį, senus vynuogienojus, brangaus vyno pilnus rūsius ir... skolas. Jos buvo dvigubai didesnės už metines pajamas. Be to, visiškai neturėjome pirkėjų, ir tai natūralu: kai penkiasdešimt metų nieko neveiki, klientai tave pamiršta. Reikėjo viską pradėti iš naujo.

Pirmieji metai buvo labai sunkūs: dirbome kasdien po keturiolika valandų, ragavome daugybės rūšių vyno, su pora darbuotojų gyvenome po vienu stogu kaip kurso draugai bendrabutyje. 1987-aisiais nurinkome pirmąjį derlių. Beliko įtikinti pasaulį, kad siūlome ne kokį š..., o puikų aukštos klasės vyną. Prieš šimtą metų rislingas buvo brangiausias pasaulyje vynas: jį gėrė tik didikai, jis buvo mėgstamiausias Anglijos karalių gėrimas. 1900 metais butelis rislingo kainavo 80–100 auksinių markių, šiandien tai prilygtų 5000 eurų. Žinoma, mados ateina ir išeina... Azijoje iki šiol 90 procentų pardavimo sudaro raudonasis vynas, o baltasis – tik dešimt. Bet tai nereiškia, kad baltasis vynas pablogėjo!

Kaip įrodėte skeptikams, kad ir rislingas šio to vertas?

Laksčiau po pasaulį ir visus raginau: „Rislingas – puikus daiktas, tik paragaukite!“ Pradėjau nuo Anglijos: tai buvo baisu, tikrai nemanau, kad galėčiau tai pakartoti... Londone apsistodavau pačiame pigiausiame motelyje su tarakonais ir panašia smulkme. Kas rytą prisiberdavau kišenę monetų, nusileisdavau į rūsį, atsiversdavau telefonų knygą ir aštuonias valandas skambindavau visiems vyno importuotojams iš eilės, kol nebegalėdavau nė pažiūrėti į telefoną. Vokiškas vynas tais laikais neturėjo geros reputacijos – tiesą sakant, jis išvis neturėjo reputacijos. Išgirdęs, jog noriu pasiūlyti vokiško vyno, koks nors kantresnis prekybininkas nusileisdavo: „Gerai, atsiųsk dėžę, bet nemokėsiu daugiau nei 80 centų už butelį.“ „Ne ne, jūs ne taip supratote, aš esu aukštos klasės vyno gamintojas“, – murmėdavau. „Aukštos klasės vynas iš Vokietijos?.. Jūs turbūt juokaujate“, – pareikšdavo pašnekovas. Ir numesdavo ragelį.

Aš irgi maniau, kad Vokietija – labiau alaus negu vyno šalis...

Taip, bet Vokietija visais laikais gamino ir vyną. Pavyzdžiui, mūsų regione vyno gamybos tradicijos siekia du tūkstančius metų – tiek pat, kiek ir Prancūzijoje. Juk mūsų žemes buvo užkariavę romėnai, o kur jie – ten ir vynas. Su anglais man galų gale pasisekė per klaidą: vienas vyno importuotojas mane supainiojo su kažkuo kitu ir maloniai pakvietė susitikti. Sugebėjau jį įtikinti paragauti mano vyno, ir jau po metų jis atvažiavo į mūsų kaimą rolsroisu – nemanau, kad kaimynai kada nors būtų matę tokią mašiną – ir tapo mūsų distributoriumi.

Į Angliją ėmiau važiuoti vis dažniau, susipažinau su kitais importuotojais, žurnalistais. Londonas man atvėrė akis į pasaulį, o paskui prisidėjo Amerika. 1993-iaisiais pirmą kartą išlyginau vyninės išlaidas ir pajamas, 1998-aisiais pagaliau išmokėjau visas skolas. Nusipirkau dar vieną vyninę, paskui – dar vieną... Dabar turiu keturias kompanijas Vokietijoje ir keturias – Amerikoje. Vienas iš mano darbuotojų netgi išsitatuiravo žodį „rislingas“ ant rankos – va čia tai, suprantu, atsidavimas darbui.

Ar šiandien jau galite save pavadinti turtingu vyruku?

Turtingu?.. Tai labai reliatyvi sąvoka (juokiasi). Esu turtingas – turiu patirties ir vyno rūsį. Myliu savo darbą ir gyvenu puikų gyvenimą: štai pernai dešimt mėnesių keliavau, tik du praleidau namie. Taigi – kone ištisas malonumas... Net jei susiruošiu atostogų, nieko neveikdamas tuojau imu baisiausiai nuobodžiauti. Turiu namą prie Lugano ežero Pietų Šveicarijoje: ten tikras rojus, bet jau po dviejų dienų jis man įgrįsta, tad imu dairytis vietos vyninių. Vynininkai – labai mieli žmonės: drauge išgeriame, vakarieniaujame, daug kalbamės, vėl išgeriame...

Purvinąjį darbą – pardavimą – palieku savo komercijos direktoriui, o pats imuosi tik maloniosios dalies – bendravimo su klientais. Ypač dažnai keliauju į Aziją: dalyvauju prašmatniose vakarienėse, pasakoju turtingiems klientams apie vynus, surenku užsakymus. Būna, kad ir nusišneku. Pavyzdžiui, Honkonge ar Šanchajuje plepu apie vokišką vyną ir išdrožiu: „Žinote, skonis kaip žemuogių iš jūsų sodo...“ Jie žiūri išplėtę siauras akis. Šanchajuje šimto kilometrų spinduliu nėra nė vieno medžio, o aš, kaimietis, kažką paistau apie sodus...

Patikėkite: mes, vokiečiai, valgome ne tik dešreles ir bulves! Spėkite, kuri šalis po Prancūzijos turi daugiausia „Michelin“ žvaigždutėmis įvertintų restoranų? Ogi Vokietija!

Taigi jūsų darbas – daug gerti ir valgyti? Bet neatrodote nei apkūnus, nei išgeriantis...

Nes laikausi griežtos drausmės. Geriu tik vyną. Tomis dienomis, kai būnu namie ir neturiu svečių, išvis negeriu. Valgau tik vakarais, ir ne kokius pusgaminius, o savo ruoštą maistą. Mėgstu gaminti: dievinu paukštieną ir žvėrieną, iš Norvegijos užsisakau šviežių žuvų, myliu prancūzišką virtuvę. Prieš porą mėnesių buvau Tailande: sekmadienį neturėjau ką veikti, žiūriu – viešbutyje siūlomi maisto gaminimo kursai. Visą dieną lipdžiau įvairius žuvų pyragėlius... Namie nevengiu ir tradicinių vokiškų patiekalų. Patikėkite: mes, vokiečiai, valgome ne tik dešreles ir bulves! Spėkite, kuri šalis po Prancūzijos turi daugiausia „Michelin“ žvaigždutėmis įvertintų restoranų? Ogi Vokietija!

Šiais laikais vyno ūkius dažnai perka žymūs žmonės. Jie imasi vyndarystės verslo, pardavinėja savo vyną nemažomis kainomis. Ką apie tai manote?

Tai iš tikrųjų tampa daugybės turtingų žmonių hobiu. Kai kurie ūkiai išties įperkami tik milijardieriams: pavyzdžiui, vyninės Bordo regione kainuoja po 500–600 milijonų eurų. Bet tokių pinigų vyno versle niekada neuždirbsi. Uždirbti čia milijoną įmanoma tik tada, jei pradėjai nuo milijardo... Žinote tą posakį – „Kiekviena moteris lengvai gali paversti vyrą milijonieriumi, jei prieš tai jis buvo milijardierius“ (juokiasi). Lygiai taip pat ir vynas. Tačiau tai – gera investicija, todėl tokie žmonės kaip Billas Gatesas, Gérard’as Depardieu, Francis Coppola ar Angelina Jolie mielai į šią sritį investuoja. Jie parduoda savo vyną geromis kainomis, bet man dėl to visai nepikta: atvirkščiai, manau, kad tai – tik į gera. Kuo daugiau turtingų ir garsių žmonių investuos į šią verslo šaką, tuo labiau ji populiarės ir... brangs. Išgirdę, kad mėgstami aktoriai užsiima vyndaryste, vyną ims gerti net tie, kurie anksčiau jo nelaikė doru gėrimu. Ir tai yra puiku.

Galbūt per anksti klausti, bet ar jau galvojote, kas paveldės vyno ūkį po jūsų?

Sūnėnas – tas pats, kuris mėgsta išgerti ir paplepėti. Jis jau apsisprendė: pavasarį gaus filosofijos magistro laipsnį ir atvažiuos pas mane. Kadangi nieko neišmano apie vyno gamybą, jam, kaip kažkada man, teks viską pradėti nuo nulio: dvejus metus pasimokys Vokietijoje, paskui dvejiems metams išsiųsiu į Kiniją. Tada – į Ameriką, ten padirbės mano kompanijoje... Kol visko išmoks, užtruks dešimt metų. Bet neabejoju – paskui jis man padėkos.