Roberta Orlauskaitė – apie gyvenimą pakeitusią avariją, motinystės iššūkius ir mylimąjį Gediminą
Apie rinkodaros projektų vadovės Robertos ORLAUSKAITĖS (29) tvirtybę galėtum kalbėti valandų valandas: po gyvenimą pakeitusios nelaimės išmokusi judėti su kojos protezu, kiekvieną situaciją ji pažaboja savo naudai – puoselėja svajonę dalyvauti paralimpinėse žaidynėse, o gavusi kvietimą išbandyti jėgas projekte „Šok su žvaigžde“ pasineria į avantiūrą visa galva. „Televizija išėjo į naudą – suteikė man dar daugiau pasitikėjimo savimi“, – neseniai atsisveikinusi su projekto žiūrovais sako Roberta.
Robertą anksčiau ilgai kamavo košmarai. „Sapnuodavau vis kitokią lemtingo eismo įvykio baigtį – kad motociklas, kuriuo važiavau, susiduria su transporto priemone, bet koją aš išsaugau... Deja, prabudusi turėjau kilti iš ligoninės lovos ir mokytis gyventi kitaip. Ilgas kelias nueitas – auginu dukrą, sutikau mylimą vyrą, padedu kitiems atsitiesti po panašių kaip mano patirčių ir net pabandžiau šokti.“
Jūsų kelias šokių projekte neseniai baigėsi, kokia nuotaika užplūdo sužinojus balsavimo rezultatus?
Nemeluosiu, norėjosi eiti toliau. Vos grįžusią namo apėmė keistas jausmas – suvokiau turėsianti nemažai laisvo laiko, kuris anksčiau buvo skiriamas įtemptoms treniruotėms. Su mylimuoju Gediminu net susižvalgėme: vakarus vėl galėsime leisti kartu? Dėl to – smagu, nors jam mano pasitraukimas irgi buvo netikėtas. Gediminas pasitiko su puokšte gėlių, palaikė nuo pradžių iki galo, žinojo, kaip man tai svarbu. Net paliūdėjo drauge. Kita vertus, gavau galimybę išbandyti jėgas puikiame projekte, įgijau dar daugiau pasitikėjimo savimi. Prieš kameras ne su visais drabužiais iš pradžių buvo drąsu rodytis, bet sulaukusi jūros komplimentų išsilaisvinau, atsipalaidavau. Esu nepaprastai dėkinga už gerbėjų palaikymą, pažintį su partneriu Gedvinu Meškausku.
Kai netekote kojos, jums tebuvo 22-eji – jauna mergina staiga taip sunkiai suluošinama... Kaip fiziškai ir psichologiškai atsitiesėte po smūgio?
Prireikė gerų trejų metų, kol sugijo ir kūnas, ir siela. Pradžioje vis prisimindavau save prieš nelaimę, bet po truputį ėmiau susigyventi su mintimi, kad tokia jau niekad nebebūsiu. Žmonės, gimę su negalia, iš karto mokosi su ja gyventi, o kai esi sveikas, jaunas ir netikėtai tau nutinka toks dalykas, apima šokas. Ilgainiui susivoki, iš naujo save priimi, bet tam reikia laiko. Deja, ir gyvenimo prasmės paieškos ne visiems būna sėkmingos. Lietuvoje nemažai skaudžių atvejų, kai galūnių netekę, kraupius eismo įvykius išgyvenę žmonės niekada nebesusitaiko su savo likimu.