Robertas Kalinkinas: „Esu trumpų distancijų bėgikas, todėl man labai svarbu nusimatyti konkrečius tikslus“

Sakykite, kuo šiuo metu gyvena dizaineris Robertas Kalinkinas?

Visų pirma,  svarbu atskirti prekių ženklą „Robert Kalinkin“ ir mane kaip asmenį. Daugelis vis dar painioja, kad tai yra tas pats, bet iš tikrųjų taip nėra. Robertas Kalinkinas gyvena asmeninį gyvenimą ir turi daug įvairios veiklos. Viena iš jų –   mokymų, paskaitų vedimas ar kitokia komunikacija, kurios metu dalinuosi su žmonėmis savo patirtimi.  O „Robert Kalinkin“ „brendas“ gyvena savo gyvenimą ir, ačiū dievui, jam sekasi. Žinoma, norėtųsi, kad sektųsi šiek tiek geriau. Ties tuo ir dirbame. Auginame.

Ką turite omenyje sakydamas, jog norėtųsi, kad sektųsi geriau?

Šiuo metu Lietuvos rinkoje aktyvių prekių ženklų (kurie angliškai vadinami „stand alone“, lietuviškai taip vadiname pavienius mados namus,  kuriuose dirba vienas konkretus dizaineris – kuria, pristato mados kolekcijas ir jas pardavinėja) nėra tiek daug daug. Mes bandome sukurti mados namus, kuriuos valdytų šeima ir atstovautų konkretus žmogus – dizaineris.  Manau, ateityje turėtų atsirasti dar vienas žmogus, kuris  padėtų man kurti, nes plėtra su vienu dizaineriu tiesiog  neįmanoma.  Ko mes norime? Aišku, norime būti stipriausi Lietuvoje, to ir siekiame.

Kokius artimiausius tikslus sau keliate?

Aš noriu, kad žmonės žinotų „Robert Kalinkin“ ne tik kaip dizainerį, bet ir kaip gyvenimo būdo prekių ženklą. Kad žmonės žinotų, ką jie gali rasti mūsų  mados namuose, ir kad visa tai kuria vienas konkretus žmogus, o ne dizainerių grupė.

Kas šiandien yra jūsų konkurentai?

Konkurentais laikome visus prekių ženklus, kurie gali užimti mūsų vietą. Labai svarbu, ką rinktųsi vartotojas, jei rinkoje nebūtų „Robert Kalinkin“  džemperių ar paltų. Visi juk puikiai suprantame, jog žmogus nuo galvos iki kojų nesirengia dizainerio kurtais drabužiais. Jis perka masinių tinklų produkciją ir ją adaptuoja bei derina. Vieni drabužiai pigesni, kiti brangesni ir tai normalu. Kadangi mes niekada nesiekėme tapti vien tik prabangos prekių atstovai, todėl labai tikimės, kad per keletą metų užkariausime vartotojų širdis taip, kad mūsų prekių ženklas taps visiškai natūralus dalykas vartotojams. Bandome ieškoti viduriuko. Vartotojas mėgsta išsiskirti parodydamas, jog gali įsigyti vardinį daiktą. Ypač populiarūs mūsų džemperiai, rankinukai, įvairūs galanterijos gaminiai.  Todėl ir turime tokių prekių kaip „Robert Kalinkin“ džemperis už šešiasdešimt eurų, nes, jį pagaminę, galime uždirbti, o vartotojas gali įsigyti išskirtinį daiktą ir didžiuotis tuo, kad nešioja dizainerio drabužį. Kai kurie dalykai gaminami didesniais kiekiais, o kai kurie, pavyzdžiui, ryškūs ekstravagantiški paltai, mažesniais kiekiais. Tačiau vis tiek žmogus gauna išskirtinį daiktą ir tai didžiulis pranašumas. Neseniai rinkai pristatėme ir namų apyvokos prekių: muilų, namų kvapų, žvakių.

Ar privatiems klientams vis dar turite laiko?

Individualūs užsakymai man visada buvo įdomūs ir aktualūs, bet tai jau visai kita specifika rinkoje. Šiuo atveju klientas perka paslaugą su mano asmeniniu dėmesiu, todėl įmonėje ši veikla yra atskirta nuo komercinių pajamų, kurios gaunamos už parduodamus produktus. Žinoma, tai ženkliai brangesnė paslauga ir ne visi žmonės gali sau tai leisti arba ne visi nori tiek pinigų skirti gaminiams. Be to, ne visi ir turi progų pasipuošti tokiais drabužiais. Man pačiam tai  be galo patinka, nes padeda pabėgti nuo komercializavimo. Be to, mes nuo pat įsikūrimo puoselėjame rankų darbą. Tai ir yra mūsų identiteto dalis.

Robertai, ar jums yra tekę susidurti su intelektinės nuosavybės vagyste? Kaip paprastai reaguojate, kai matote, kad kažkas kopijuoja jūsų idėjas?

Aš visai ramiai į tai reaguoju. Tegul kopijuoja į sveikatą. Kiekvieną kartą, kai kas nors padaro mano idėjos kopiją,  tik parodo, kad žmogus neturėjo pakankamai savo gerų minčių. Tai išskiria mus ir aš tuo džiaugiuosi. Žinoma, tais atvejais, kai kopijos yra akivaizdžios, mes visada imamės teisinių veiksmų.  Kreipiamės į teisininkus ir jie labai greitai viską išsprendžia. Dažniausiai tie, kurie kopijuoja, turi kvailumo kopijuoti, tačiau neturi  pakankamai drąsos tęsti ginčo ir veltis į teisinius procesus. Tiesą sakant,  atskirti originalų gaminį nuo kopijos nėra lengva, bet sugadinti gerą kūrėjo vardą, ypač mažoje mūsų Lietuvos rinkoje, yra be galo paprasta. Ir tai jau prestižo reikalas. Kad ir kaip lengva būtų kopijuoti didžiuosius prekių ženklus ir juos adaptuoti Lietuvoje, mes niekada taip nepasielgtume, nors ne vienas prekių ženklas taip darė ir jiems puikiai sekėsi. Man mano vardas ir išskirtinumas yra kur kas svarbesni nei  momentinė šlovė. Žinoma, ir mes savo kūrybos kelyje neišvengėme atsitiktinumų. Pristatėme galanterijos gaminį – rankinę, tačiau po kurio laiko kažkas pastebėjo, kad ji labai  panaši į kito užsienio prekių ženklo rankinę. Mes šios rankinės gamybą iškart nutraukėme, net nemėgindami įrodinėti, kad ją sukūrėme 2007 metais, kai tas prekių ženklas dar net nebuvo susikūręs. Kodėl? Nes niekas į tai nesigilins, o mes būsime pakrikštyti kopijuotojais.

Sakoma, kad mados industrijoje jau viskas seniai sukurta, o dabar vyksta tik interpretacijos... Ką jūs manote? Ar dar įmanoma sukurti kažką naujo?

Pradėkime nuo to, kad dar tikrai ne viskas yra sukurta, kitaip aš neturėčiau darbo.  Bet logikos šiuose žodžiuose, jeigu žiūrėtume šabloniškai,  kad jau viskas yra sukurta, galime įžvelgti. Idėjų yra labai daug ir jos nuolat sklando ore.  Prekinių ženklų ir kūrybininkų pasaulyje taip pat yra labai daug ir resursų vieni turi kur kas daugiau nei kiti. Todėl, pavyzdžiui,  man bandyti atkartoti kokį nors sėkmingą modelį su kitu dizainu būtų absoliučiai bevaisis darbas, nes „Louis Vuitton“ prekių ženklas turi kur kas daugiau galimybių nei aš – jo ir dizainerių, ir gamybos komandos nepalyginamai didesnės. Todėl lieka vienintelė išeitis – daryti tai, ką galime iš to, ką turime. Ir man niekada nebuvo gėda pripažinti, kad kai kurie momentai mums buvo sunkūs.  Kurdami kolekcijas, mes turime gerai pasverti, ką  pardavinėsime pusantrų metų į priekį. O numatyti kai kuriuos dalykus yra be galo sunku. Būtent todėl ir tenka suktis iš padėties. Ir kurti iš tų išteklių, kuriuos turi. Būtent todėl mados versle septyniasdešimt procentų naujos kolekcijos sudaro praeitų metų kolekcijos adaptavimas arba panaudojimas to, ką anksčiau esi sukūręs. Iš esmės žmonės būtent todėl ir perka, nes jiems patiko tai, ką anksčiau esi sukūręs. Jei vartotojas sako, kad nori kažko naujo, tai jokiu būdu nereiškia, kad tai turi būti nauja kryptis – gal pakaks tik naujų spalvų ar kažkokių įdomesnių akcentų, kirpimų, ilgių. Bet jie vis dar tikisi to paties ženklo identiteto. Mes nebeperkame ir nežiūrime „trendbook‘ų“, kurie numato, kas kelis metus į priekį bus madinga, aš pats jau kokie treji metai nežiūriu kolekcijų pristatymų, kai jie vyksta. Nori nenori, pasąmonė fiksuoja išskirtinius, įdomius dalykus, todėl yra per didelė rizika būti įkvėptam jų idėjų. Geriau aš liksiu prieš save sąžiningas ir didžiųjų prekių ženklų naujausių kolekcijų pristatymus peržiūrėsiu, kai pristatysiu savo kolekciją. 

Ar kada nors galvojote, kokiai moteriai skirti jūsų kurti drabužiai?

Aš netikiu šabloniškumu ir etikečių klijavimu.  Kiekvieną kartą, skaitydamas kokio nors mados prekių ženklo pranešimą spaudai, kuriame  dėstoma, kad jie kuria drąsiai, šiuolaikiškai, žinančiai, ko nori, moteriai, stebiuosi. Nes tai yra nesąmonė!  Nei vienas žmogus šimtu procentų nežino, ko jis nori. Mes visi siekiame kažko ir visi norime būti geresni negu esame.  Visų pirma, niekada nereikia lyginti savęs su kitais žmonėmis. Būtų kvaila, jei jūs pirktumėte pas mane daiktus, jei aš sakyčiau, kad Angelina Jolie yra mano svajonių moteris. Ir tikėtis, kad R. Kalinkino paltas jums puikiai tiks, nes jūsų plaukų spalva panaši į jos.  Vienareikšmiškai galiu pasakyti, kad mano klientas yra  absoliuti individualybė, kuri turi  išskirtinį mąstymą ir požiūrį  į visus dalykus – nuo namų tvarkymo iki savęs pateikimo. Ant mūsų etikečių yra aiškiai parašyta „Robert Kalinkin“ prekių ženklo  ideologija.  Mes nepropaguojame gaminių kaip išsigelbėjimo rato. Rūbas niekada neatstos žmonėms nieko, ką jie įsivaizduoja, nes jis tik atlieka savo tiesioginę  funkciją – aprengia žmogų. Tam, kad kiemsargis sutvarkytų kiemą, jam nereikia mano džemperio, kaip ir medikui tam, kad jis gerai atliktų savo darbą, nereikia mano kurto chalato. Jam reikia žinių. Todėl kiekvienam žmogui viskas, ko reikia, tai savo galvos ant pečių ir žinojimo, ką jis nori daryti. O  rūbai tik padės  išpildyti visus tuos dalykus. Mūsų etiketė sako, kad  rūbai gali būti tik blizgūs šarvai. Jie gali gražiai atrodyti ir padėti geriau jaustis. Graži suknelė gali pabrėžti liemenį ir padėti jums išreikšti vidinę būseną, kad jūs gerai jaučiatės. Ir su ta vidine būsena ateina visa jūsų galia, užsispyrimas ir noras nuversti kalnus. Kai aš noriu eiti kovoti, apsirengiu militaristinį švarką, nes žinau, kad aš su juo gerai jaučiuosi, gerai atrodau ir galiu varyti į karą. Aš taip renkuosi daiktus. Mūsų gaminiai tiesiog padeda žmonėms geriau jaustis,  tačiau  jie nieko daugiau nedaro. Mūsų moteris vienareikšmiškai yra eruditė. Žmogus, kuris ateina pas mus įsigyti drabužio, jau turi galvoje pakankamai košės, todėl sugeba suprasti, kad čia tėra viso labo keturi vilnos  gabalai, tinkamai spalviškai sudėlioti ir susiūti.

Tačiau daugelis vis tiek sutinka žmogų pagal drabužį. O jūs?

Gyvūnai bendrauja garsų ir uoslės pagalba, o mes, žmonės, vadovaujamės rega. Žinoma, ir  aš, sutikęs žmogų gatvėje, iš pradžių atkreipiu dėmesį į tai, kaip jis atrodo.  Aš visada pastebiu gražius derinius. Ir niekada negailiu pasakyti žmogui komplimento. Ir aš visiems sakau, kad dalinkite žmonėms komplimentus ir gerus žodžius, nes jūs galite būti vienintelis tą dieną, pasakęs jam gražų žodį. Mes sutinkame žmones pagal tai, kaip jie atrodo, tačiau, tikėkimės, išlydime pagal tai, ką jie turi pasakyti. Geras įvaizdis – labai svarbu.

Dažna daugelio žmonių problema – viršsvoris. Ką jūs apie tai galvojate ir ką sakote savo klientėms?

Atsiminkite vieną dalyką, kad niekas kitas, tik jūs pati, neturi teisės jums sakyti, ką jums reikėtų gyvenime rinktis. Tėvai mums nuo vaikystės kala į galvą, kaip turime mokytis, ką rengtis ir kokius  dalykus daryti. Tačiau individai susiformuoja ir tampa individais tik dėl to, kad  jie darė kitokius sprendimus nei visi aplinkiniai. Niekas neturi teisės sakyti, kiek kas turi numesti ar priaugti svorio. Lygiai taip pat ir aš. Juk tai  kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas. Vieninteliai mano komentarai klientui gali būti tik  „tinka“ arba „netinka“. Ir tai visai nebus susiję su žmogaus proporcijomis. Tiesiog vieni dalykai vizualiai tinka vieniems, o kiti kitiems. Pavyzdžiui, man tinka smėlio spalvos paltas, nes pabrėžia mano bendrą išvaizdą. Lygiai taip pat žinau, kad man tinka trumpi švarkai. Atminkite vieną svarbų dalyką, kad niekas niekam nieko neskolingas, todėl kiekvienas gali rinktis tokį gyvenimą, kokio pats nori.

Kaip manote,  ar socialiniai tinklai pakeitė žmonių požiūrį į drabužius? Ar noras „Instagram“ paskyroje kiekvieną kartą atrodyti išskirtinai idealiai nepaskatino masinio vartojimo?

Socialiniai tinklai iš esmės buvo sukurti tam, kad suartintų žmones. Turėjo būti smagu, tačiau įvyko kažkoks  šalutinis poveikis ir socialiniai tinklai  tapo tuo kreivu veidrodžiu, kuris atspindi realybę, kurios visi labai nori, tačiau, deja, dažniausiai ji tokia nėra.  Pradėkime nuo to, kad  viskas socialiniuose tinkluose atrodo žymiai gražiau nei yra iš tikrųjų. Paprastas dalykas, jeigu jūs darote namuose asmenukę, juk pasižiūrite, kad už nugaros nesimatytų išmėtytų daiktų ar šluotos. Todėl kitiems, kurie ką tik peržiūrėjo jūsų nuotrauką, atrodo, kad jūs gyvenate idealų gyvenimą. Pas jus visada tvarkinga. Ir net jei ką tik pagaminote  vakarienę visai šeimai, kai fotografuosite maistą, žiūrėsite, kad nesimatytų betvarkės, kurią ką tik padarėte. Jūsų užfiksuotas idealus vaizdas kitiems gali sudaryti įspūdį, kad jūs gyvenate idealų gyvenimą. Bet tai nėra tiesa. Jūs vis tiek turėsite sutvarkyti virtuvę – išplauti indus,  kriauklę ir riebalais aptaškytą orkaitę.  Visi turi tiek pat, kiek ir visi kiti. Tik stengiasi viešai parodyti visa tai kur kas gražiau.  Žmonėms, kurie mažiau pasitiki savimi, influenceriai  įpučia  „botulino injekciją“, sakydami, kaip idealiai viskas turi atrodyti. Būtent tai ir sukuria iškreiptą vaizdą. Ir nuo viso šito išsigydyti galima tik vienu būdu – suvokti, kad realiame pasaulyje viskas yra visiškai kitaip. Jei žinai, kad visi taip daro, gali žiūrėti ir tavęs neveiks šalutinis poveikis. Čia kaip pornografijos industrijoje – visi įtikėjo, kad žmonės turi mylėtis taip, kaip tuose filmuose. Tačiau realybėje  juk žmonės taip nesimyli. Jeigu žmonės įtiki tai, ką mato ir negalvoja savo galva, tuomet tai daro jiems didžiulę žalą.  Kai fotografuoju,  aš taip pat stengiuosi pasižiūrėti, kad už nugaros nesimatytų betvarkės.   Tačiau tikiu, kad mano sekėjai gyvena blaivų gyvenimą ir puikiai supranta, ką aš noriu pasakyti. Be to, kiekviena mano socialiniame tinkle reklamuojama prekė yra aiškiai pažymima, kad tai yra reklama. Nereikia mulkinti  žmonių, jie turi aiškiai skirti, kur yra reklama, o kur aš tiesiog dalinuosi savo asmeniniais įspūdžiais.

Ar dažnai sulaukiate pasiūlymų reklamuoti prekes?

Žinoma. Tai yra mano darbo dalis.

Kaip atsirenkate paslaugas ir prekes, kurias reklamuojate?

Labiausiai savo gyvenime mėgstu sakyti „ne“. Man labai patinka kurti „deficitą“. Įdomiausia, kad kiekvieną kartą, kai aš pasakydavau „ne“, manęs norėdavo labiau ir labiau. Kadangi esu liūtas ir  man labai patinka karūnos dydis, aš  mėgaujuosi tai darydamas.  Reikia suprasti, kad, kiekvieną kartą su kažkuo sutikdamas, aš vertinu ne tai, kiek man sumokės, o tai, ko aš neteksiu. Dirbant su vienu prekybos centru, tikėtina, kad kitas manęs nepirks. Su kažkuo sutikdami, visada turime pamąstyti, ko iš tiesų atsisakome. Todėl visada reikia rinktis. O man rinktis patinka. Pavyzdžiui, aš savo „Instagramą“ pradėjau kurti prieš dvejus metus. Ir puikiai žinau, kokia to kaina. Juolab, kad aš nesu iš tų žmonių, kuriems labai reikėtų viešumo. Aš puikiai suprantu viešumo kainą ir žinau, kad tai marketingo dalis, tačiau man tai yra didžiulis darbas. Todėl labai pragmatiškai į visa tai žiūriu. Jei matau, kad galiu taip papildomai užsidirbti ir gaunama nauda nusveria mano patiriamus nepatogumus, aš tai darau. Nors nuo pat savo prekių ženklo įkūrimo, aš stengiausi nedalyvauti viešame gyvenime – nedalinau interviu žurnalistams, nėjau į pramogines televizijos laidas, atsisakiau dalyvauti šokių projektuose, šiandien puikiai suprantu, kad, jei mėnesį būčiau pašokęs ant parketo TV ekrane, gal būčiau daugiau uždirbęs. Tačiau tokie dalykai ateina tik su patirtimi. Ir aš iš dalies didžiuojuosi, kad neišsimėčiau ir neišdalinau savęs. Praėjus dešimčiai metų, aš jau galiu uždirbti iš to „deficito“, kurį sukūriau. Šiandien, jei kas nors nori pafilmuoti mano namus ir parodyti kaip mes gyvename, aš galiu iš jų paprašyti kokios nors naudos sau. Ir nebūtinai tai bus tiesioginė finansinė nauda, tai gali būti ir bet kokie kiti susitarimai.

Didžioji dauguma dizainerių yra menininkai, kuriems sunku galvoti apie pardavimus. Tačiau jūs esate ne tik talentingas menininkas, bet ir puikus verslininkas. Kaip jums tai pavyksta?

Nežinau, kaip gyvena kiti dizaineriai, tačiau aš neturiu laiko skraidžioti padebesiais.  Gyvenu dėl tam tikrų savo tikslų. Esu trumpų distancijų bėgikas. Todėl man labai svarbu nusimatyti konkrečius veiksmus konkrečiam laiko tarpui ir jų siekti. Jeigu nepavyksta pasiekti, reikia išsiaiškinti, kaip kitaip galima tuos tikslus pasiekti. Viskas labai paprasta. Yra planas ir jo reikia laikytis. Aš niekada nemetu kelio dėl takelio.  Svarbu, kad skaitytojas nepagalvotų, kad visa tai yra paprasta. Per visą savo kūrybinės veiklos laiką esu padaręs daugiau klaidų nei neklaidų. Ir taip yra su visais žmonėmis. Žmonės yra daugiau suklydę, nei padarę gerų dalykų. Tačiau visi mokosi iš savo klaidų ir juda toliau. Ir mane apima įvairios abejonės. Ir aš suprantu, kad  abejoti yra normalu, nes žmonės abejodami sukuria puikių sprendimo būdų. O sprendimas visada yra raktas į išeitį arba ateitį. Be to, aš niekada nelaikiau savęs menininku. Mokykloje šis žodis man buvo įžeidimas, nes tuo metu menininkai buvo vargšai prasigėrę žmonės. Mokykloje dailės mokytojas uždirbdavo mažiausiai iš visų kitų. O mums buvo nuolat kartojama, kad eitume vadovauti, būtume teisininkais, vadybininkais, matematikais. Dabar aš galvoju, kad visa mokymo sistema yra sugedusi, nes žmonių nemoko būti išskirtiniais individais. Ir jeigu kažkas neįtelpa į kvadratinę dėžutę, reiškia yra blogas. Mano nuomone, labai svarbu parodyti žmonėms pavyzdį. Visi nori būti lyderiai, bet lyderių yra labai nedaug. Žmonės, kurie nori būti lyderiai, jie privalo turėti tam tikrą savybių rinkinį, kuris išskirs juos iš kitų. Tos lyderio savybės gali būti susikurtos arba įgimtos, tačiau tikras lyderis niekada nesitaikstys su kitų primestais įsitikinimais ar uždaviniais. Tikras lyderis kuria ir kitiems diktuoja savo taisykles. Versle ir gyvenime yra tik du tipai žmonių – tie, kurie dirba kitiems, ir tie, kuriems kiti dirba.

Robertai, kaip jūs viską spėjate? Pasidalinkite savo laiko planavimo įgūdžiais?

Aš nekenčiu kalendoriaus, turiu asmeninę asistentę, kuri man atsiunčia priminimus apie tai, kada ir kur turiu būti. Be to, priminimai, priklausomai nuo darbo grafiko, man ateina kas 15 minučių. Tai mane mobilizuoja ir primena, kad, darydamas vieną ar kitą dalyką, praleidau 15 minučių ir jau yra laikas baigti pokalbį, susitikimą ar kažką kito, ką darau. Svarbiausia, suskirstyti savo darbo grafiką ir laikytis dienotvarkės. Žinoma, kitas labai svarbus dalykas – nemiegoti visą pusdienį, o keltis anksti ryte. Be to, jei jau dirbu, tai dirbu, jei ilsiuosi, tai ilsiuosi. Antru atveju dar turiu problemų ir vis dar mokausi nedirbti, kai ilsiuosi. Tačiau puikiai žinau, kad blogiausias dalykas, kuris gali būti, tai, atėjus į darbą, imituoti, kad dirbi. Svarbiausia, kad ir kiek darbų būtų, nepasimesti, o tiesiog užbaigti vieną procesą ir imtis kito proceso. Jei matai, kad per didelis tas procesas, vadinasi, jį reikia išskaidyti dalimis ir daryti po truputį. Aišku, kaip jau minėjau, esu trumpų distancijų bėgikas, todėl man labai svarbu pabaigti tai, ką pradėjau ir švęsti.

Spalio 18 d. dalyvausite  tarptautinėje mados konferencijoje „10X in Fashion Business Sales“. Sakykite, kokia patirtimi dalysitės su konferencijos dalyviais?

Mano pranešimas bus skirtas žmonėms, kurie pradeda kurti savo verslą, arba šiuo metu yra stagnacijoje ir nežino, ką daryti, kad jų verslas judėtų į priekį. Kadangi  geriausia mokytis iš kitų klaidų, pasidalinsiu savo patirtimi, ką mes darėme blogai, kurdami savo verslą. Aš jau žinau, kokias klaidas darėme ir kodėl šiandien vis dar esame ne tame etape, kuriame planavau būti. Man labai svarbu, kad rinkoje būtų kuo daugiau konkurentų. Nes kuo daugiau konkurentų, tuo labiau tikėtina, kad jie suklys. O kuo daugiau jie klys, tuo geriau aš atrodysiu.  Pragmatiška, bet labai faina. O jei žiūrėsime iš altruistinės pusės, aš noriu, kad visiems sektųsi. Kuo labiau visiems seksis, tuo labiau klestės mūsų valstybė ir tuo visiems bus geriau.  Aš pasakosiu apie tai, kad paveiksliukas visada yra gražesnis negu realybė. Ir mums tikrai nėra lengva. Įvardinsiu visas didžiausias klaidas, kurias esame padarę ir, jei konferencijos dalyviai išgirs ir pasinaudos mano patarimais, galbūt jiems labiau pasiseks nei man.