Jauni, verslūs, gavę puikų išsilavinimą užsienio universitetuose... Ir socialiai atsakingi. Sutikite – šie žodžiai ne taip jau dažnai dera kartu. Visgi Kristijono Vasiliausko (27) ir Džiugo Eiduko (27) atveju jie dera puikiai: šie vaikinai jau septintus metus vadovauja Robotikos akademijai, vienai didžiausių neformaliojo švietimo įstaigų Lietuvoje, nes jiems rūpi vaikų ateitis. Apdovanojimų ceremonijoje „Žmonės 2020“ jiedu pripažinti Metų verslo žmonėmis.
Kristijonas su Džiugu – geriausi draugai jau dvidešimt metų. „Kai mūsų paklausia, ar turime vaikų, atsakome – taip, beveik septynis tūkstančius“, – šypsosi Kristijonas, vedžiodamas po modernias Robotikos akademijos klases. 6500 vaikų visoje Lietuvoje kas savaitę ateina mokytis robotikos dvidešimtyje miestų. „Tokia ir buvo mūsų vizija – visiems vaikams suteikti galimybę mokytis technologijų, – teigia Džiugas. – Už sienos sėdi turinio kūrimo komanda: ji kasdien kuria unikalų turinį, leidžiame savo vadovėlius, turime sukūrę internetinę mokymo sistemą. Nedaug kas Lietuvoje tai daro.“
Kai pradėjote verslą, ar nujautėte, kad jis išaugs iki tokios didžiulės akademijos?
Kristijonas: Robotikos akademiją prieš septynerius metus įkūrė mano tėtis Saulius Vasiliauskas, tačiau tada tai tebuvo viena klasė, kurioje dirbo vienas mokytojas. Aš tuo metu studijavau politiką ir tarptautinius santykius Esekso universitete, baigiau ir Carnegie Mellono robotikos akademiją, esu vienas iš sertifikuotų „Lego Education“ akademijos mokytojų. Prisijungęs prie Robotikos akademijos veiklos, pakviečiau Džiugą – o tada reikalai labai pajudėjo į priekį.
Džiugas: Studijavau ekonomiką ir finansus Mančesterio universitete. Verslas mane visada traukė, bet atrodė paremtas vien skaičiais, o ne kokiomis nors vertybėmis. Svajojau sukurti kitokį – atsakingą, prasmingą. Lietuvoje yra daug socialinių organizacijų, kurios vykdo puikią misiją, bet sunkiai verčiasi, ir daugybė verslų, kurie pelningai veikia, bet neatlieka jokios misijos. O aš tikėjau, kad tai galima suderinti. Su Kristijonu užsibrėžėme tikslą ugdyti moderniąsias vaikų kompetencijas. Jis sumanė aplankyti visas Lietuvos mokyklas: gal ten vaikai norės mokytis robotikos? Ir ką gi – šiandien jau turime per du šimtus mokyklų ir per šimtą darželių, kur kiekvieną savaitę važiuoja mūsų mokytojai ir veda pamokas.
Tam reikėjo nemažai lėšų: kur jų gavote?
Džiugas: Mes esame pavyzdys to, kaip visuomenė patikėjo vizija ir sumokėjo už jos įgyvendinimą. Savo internetinėje svetainėje surašėme planą, o tėvai nupirko vaikams metinius abonementus. Gavę pinigų supratome, kad esame rimtai įsipareigoję. Ieškojome mokytojų, norinčių atstovauti technologijoms ir inovacijoms: atėjo daug jaunų žmonių, pasirengusių į darbą įdėti daug širdies. Mūsų logotipe yra širdelė – vienintelis dalykas, kurio neturi robotas. Vaikus iš tiesų reikia įkvėpti: jeigu jiems nepatinka mokykla, tai dar nereiškia, kad nepatinka mokytis.
Kristijonas: Iš tiesų apgauname žmones – mes vaikų nemokome robotikos. Mokome spręsti problemas, naudojantis tą dieną pažangiausia įranga. Po penkerių metų ši įranga neteks prasmės, nes viskas progresuoja stulbinamu greičiu, – tačiau mes vaikus išmokome inžinerinio mąstymo metodų. Baigęs ketverių metų kursą, mūsiškis moksleivis jau yra sukonstravęs 160 robotų ir išsprendęs tiek pat problemų. Jis išmoksta, kad bet kokią situaciją gyvenime galima išspręsti.
Džiugas: 2015 metais nusipirkome daug įrangos, pradėjome kurti savą mokymo sistemą ir turinį. Į turinio kūrimą per ketverius metus investavome 200 tūkstančių eurų: už modernią sistemą 2017-aisiais gavome „Login“ apdovanojimą. Dabar Lietuvoje veikia aštuoni mūsų biurai, komandoje dirba trisdešimt nuolatinių darbuotojų ir pusantro šimto samdomų mokytojų.
Klausantis judviejų galima pamanyti, kad verslas visuomet klostėsi labai sklandžiai...
Džiugas: O ne, versle visada būna duobių ir pakilimų. Viską išbandėme savo kailiu.
Kristijonas: Nuoširdžiai pasakysiu: jauniems žmonėms švietimo sektorius nėra labai seksualus, tai ne finansai ar bankininkystė. Mus labai motyvavo šio verslo prasmė, suvokimas, kad dirbdami galime padaryti poveikį ateities kartai. Tačiau buvome labai jauni ir visai nemokėjome tvarkytis su užgriuvusiu stresu. Nualinome sveikatą: mano dantys jau pakeisti, Džiugą nuo įtampos išmušdavo šašais, priaugome daug svorio. Namuose nesitvarkėme, beveik nemiegojome, nesveikai maitinomės, per dieną surūkydavome du pakelius cigarečių... Vakarais eidavome gerti – tai atrodė vienintelis būdas atsipalaiduoti. Vis kartodavome: „Nėra laiko sportui, normaliai mitybai, atostogoms – nejuokaukite, mes neturime laiko!..“
Džiugas: Sakydavome: „Pailsėsime, kai numirsime.“ Netrukus tas posakis ėmė atrodyti visai realus. Aš nebeįstengiau prakalbėti: taip skaudėjo skrandį, kad visą laiką kosėjau. Užmigdavome biure ant stalo, pabudę toliau maigydavome klaviatūrą... Svėrėme po 110 kilogramų. Pamenu, kažkas apibūdino, kad Robotikos akademijos vadovai – 38–43 metų vyrai. Mums tebuvo po 25-erius... Paradoksas: 2017-aisiais buvo pats įmonės augimo pikas – ir pats žemiausias periodas mūsų gyvenime. Nenuostabu, kad netrukus viskas ėmė strigti.
Patyrėte ir finansinę krizę?
Kristijonas: 2018-ieji mums buvo nežmoniškai sunkūs. Pražiopsojome vieną didelį pokytį vaikų gyvenime: lego pakeitė planšetės. Laiku nepastebėjome, kad populiariausi tapo kompiuteriniai žaidimai... Ir vaikų akademijoje ėmė mažėti.
Džiugas: 2017-aisiais vaikų padaugėjo iki 5500, o 2018-aisiais sumažėjo iki 5000. Galvojome: kaip taip gali būti? Ir supratome, kad neįvertinome technologinių pokyčių. Mūsų versle taip jau yra: arba plauki su technologijų banga, arba tave nubloškia į krantą.
Kristijonas: Visiems patinka pelnyti verslo apdovanojimus, bet mažai kas kalba, kas nutinka, kai ima nesisekti: pardavimas mažėja, tenka priimti radikalių sprendimų, atleisti žmonių... Su Džiugu apsigyvenome biure, kad nereikėtų nuomotis buto. Neįsidarbinome maisto išvežiotojais tik todėl, kad... neturėjome dviračių. Vėl tapome mokytojais: tai mums išėjo į naudą, priartėjome prie vaikų, išsiaiškinome jų norus. Ir radome kompromisą: dirbsime ne tik su robotais, bet ir su kompiuteriniais žaidimais, mokysime juos naudoti prasmingai. Mūsų pastangos atsipirko: vaikai sugrįžo. Visgi krizė supurtė ne tik verslą, bet ir mus pačius: supratome, kad ir patiems reikia keistis. Gal sportuoti? Gal vietoj mėsainių valgyti... knygas?
Džiugas: Bičiulis Benediktas Gylys mums patarė: „Išbandykite vegetarišką mitybą, meditaciją, jogą.“ Iš pradžių galvojome: kas per nesąmonė? Jei maiste nėra mėsos, tai ne maistas: ką, garnyrus valgysime? Ir sėdėsime lotoso poza?.. Mes ir taip laiko neturime! Bet pamažu ėmėme tvarkytis: stebėti mitybą, sportuoti, ilsėtis. Ypatingų pokyčių buvo tuomet, kai atradome, jog sportuojant galima klausytis knygų. Anksčiau į sporto salę eidavome per prievartą, grauždamiesi, kaip ten nuobodu ir neįdomu. O dabar einame su džiaugsmu, kad turėsime galimybę pasiklausyti įdomiausių pasaulio žmonių.
Kristijonas: Taip įveikėme po krūvą knygų, numetėme po keliasdešimt kilogramų, susitvarkėme sveikatą. Ir įmonė atsigavo. Tikrai pasiteisino posakis: pradėk nuo savęs... Išmintį, kurią išgirstame iš knygų, pritaikome įmonės veikloje. Augame mes – auga ir visa mūsų komanda.
Dirbate darbo dienomis iki šešių? Ar vis dėlto – visą laiką?
Džiugas: Turbūt visą laiką, bet tai nėra kančia. Mes su Kristijonu gyvename kartu, tad nuolat diskutuojame apie darbą, kuriame idėjas.
Kristijonas: Žinote, kada žmogus pavargsta? Kai daro tai, kas jam nesvarbu. O mes darome tai, kas mums patinka. Iš tiesų tai darome ne dėl vaikų, o dėl savęs: sukūrėme tokią mokyklą, kad patys norėtume ją lankyti. Vakarais namuose žaidžiame kompiuterinius žaidimus: juk turime išbandyti rekvizitą! Per „Žmonių“ apdovanojimus nuskambėjo gera mintis: „Nereikia į gyvenimą žiūrėti pernelyg rimtai.“ Gyvenimas nėra problema, kurią reikia išspręsti. Tai dizaino iššūkis: kokį susikursi, toks ir teiks didžiausią džiaugsmą.