Rokas Šarauskas – apie įkurtą paramos fondą vaikams ir kelionę į JAV be jokio plano
Linksmybės, šokiai iki paryčių ir laisvas gyvenimo būdas – daugelio jaunuolių kasdienybė. Tačiau Rokas Šarauskas (25) atsisakęs šių „malonumų“ labai anksti tapo atsakingu ne tik už save, bet ir už kitus.
Įkūręs paramos fondą vaikų globos namų auklėtiniams, Rokas teigia, kad gyvenime svarbiausia dalintis meile ir gerumu: „Atsisakiau cinizmo ir tapau kitu žmogumi. Supratau, kad tik besąlygiška meilė ir noras dalintis gali atnešti tikrąjį gyvenimo džiaugsmą bei prasmę. Nesvarbu, kiek tau metų ar kokia tavo profesija, keistis nevėlu niekada“.
Sportuoji, keliauji, rūpiniesi vaikų globos namų auklėtiniais, esi atviras pasauliui ir naujoms pažintims. Ar visada toks buvai?
Mano gyvenimas buvo kardinaliai kitoks. Gyvenimo potekstėje nebuvo jokių minčių apie pagalbą kitiems, sveiką gyvenimo būdą ar sportą. Prieš trejus metus mano diena prasidėdavo taip: keliuosi į nemėgstamą darbą su keiksmažodžiais, tuomet griebiuosi rytinės cigaretės su kava. Buvo daug linksmybių, alkoholio, neblaivių savaitgalio rytų. Man nerūpėjo niekas, tik aš pats.
Kas turi nutikti jauno vaikino gyvenime, kad jis mestų visas linksmybes ir taptų atsakingu ne tik už save, bet ir už kitus?
Kuo žemiau krisi, tuo labiau norėsi atsistoti ir kilti aukščiau. Dažniausiai krentame patyrę sukrėtimą arba pavargę nuo neteisingo gyvenimo būdo, pavojingos informacijos socialinėse medijose. Išgyvenę tai – arba dar labiau ritamės į dugną, arba pradedame kažką keisti.
Kaip nusprendei įkurti paramos fondą ir kodėl jį paskyrei būtent vaikams, gyvenantiems vaikų globos namuose?
Tikiu visatos dėsniais. Yra vibracijų formos, kurios sąlyginai įtakoja tai, ką tu darai ar mąstai per dieną. Mintis įkurti paramos fondą vaikų globos namams taip pat atėjo iš visatos. Kartą lankiausi vienuose kursuose, kuriuose gavome nemokamą maitinimą už maisto talonėlius. Buvo žmonių, kurie savo talonėlių neišnaudojo. Pastebėjęs šį reiškinį, nusprendžiau visą likusį maistą pasiimti su savimi. Juo pasidalinau su išmaldos prašančiais žmonėmis. Mačiau, kaip jų akys spindėjo valgant dar šiltą maistą. Tuo metu pajaučiau vidinę harmoniją ir manyje pradėjo grynintis mintis apie pagalbą kitiems.
Kartą, apsilankęs vaikų globos namuose, supratau, kad pagalbos reikia būtent šiems vaikams. Tuo metu dar nežinojau, kaip jiems padėti. Tačiau vieną rytą, bėgiodamas Laisvės alėja, galvojau apie geresnį gyvenimą ne tik sau, bet ir kitiems. Kažkurią akimirką mano mintis aplankė du žodžiai: paramos fondas.
Ar bendrauji su vaikais asmeniškai? Apie ką su jais kalbi ir kokiomis vertybėmis daliniesi?
Bendrauju, juk tik taip pasieksi vaikų širdis. Kalbėdamas su jais dalinuosi mintimi, kad visa ateitis yra paremta tuo, kuo save „maitinsi“. Ne tik kalbu, bet ir įrodau veiksmais: jie mato mane „maitinantį“ save knygomis, meditacijomis, rytiniu bėgimu, noru neatlygintinai padėti. Bandau tapti ne tik pavyzdžiu, bet ir padėti suvokti, kad niekas neateina per vieną dieną.
Įvardink situaciją vaikų globos namuose Lietuvoje. Ko labiausiai trūksta šiems vaikams?
Šie vaikai gyvena nuolatinėje gynybos būsenoje. Jie pasiruošė ginti tai, kas jau ne kartą buvo sužeista – savo jausmus. Todėl labiausiai jiems trūksta užnugario ir peties, į kurį atsirėmę galėtų išsakyti savąjį „aš“. Visa tai įeina į meilę, kuri paremta ne vieninteliu fiziologiniu poreikiu, kuris yra tenkinamas nuo pat sovietmečio pradžios. Nuo pat vaikystės girdimas „eik pavalgyti“, o pavalgęs vėl „eik dar pavalgyti“ nėra tikroji meilė. Siauras suvokimas, kad vaikui svarbiausia būti sočiam ir aprūpintam lova – neteisingas. Sąlyginai tai ir yra patenkinama vaikų globos namuose: paruoštas maistas ir paklotos lovos. Tačiau tikros meilės jie nejaučia.
Be viso to, vaikams, augantiems vaikų globos namuose, trūksta socialinio užtikrintumo: savo gyvenimą jie suvokia kaip vieną socialinį sluoksnį, kuriame jie tampa neimlūs jaustis lygiaverčiais su vaikais, gyvenančiais šeimose.
Įkvėpi daugelį. O kas įkvepia tave?
Gyvenime turėjau ne vieną įkvėpėją. Tačiau šiuo metu mane labiausiai įkvepia knygų autorius Jordan B. Peterson. Jis dalijasi būtent tomis įžvalgomis ir vertybėmis, kurioms prijaučiu ir aš. Jo žodžių žaismas byloja, kad šiandien reikia daryti ne tai, kas linksma, bet tai, kas prasminga. Rekomenduoju perskaityti jo knygą „12 gyvenimo taisyklių. Chaoso priešnuodis“, kuri sulaukė daug įvairių atgarsių visame pasaulyje.
Ar yra tokių, kurie tavo veiklą vertina skeptiškai? Ar esi girdėjęs neigiamų komentarų?
Tikrai taip. Yra žmonių, kurie mano veikloje neįžvelgia jokios prasmės ar naudos. Tačiau aš manau, kad gyvenime nėra nieko blogo ar gero, yra tik tam tikras įsitikinimų laukas ir tai, kaip mes jį vertiname. Neigiami komentarai man duoda stimulą „pakinkyti“ savo išmonę ir tą įsitikinimų lauką pakeisti.
Praeitą vasarą išvykai į Ameriką be jokio plano. Kas paskatino tokiam žingsniui?
Čia vėlgi nagus prikišo visata. Bėgiodamas ankstų žiemos rytą, supratau, kad privalau iškeliauti į Ameriką. Viskas įvyko labai staigiai. Įžengiau į namus su purvinais batais, nuėjau tiesiai prie kompiuterio ir nusipirkau bilietą į vieną pusę. Tuomet sėdėdamas ir atsigaudamas nuo savotiškos transo būsenos, supratau, kad Amerika visada buvo šalia manęs: apsižvalgęs po kambarį pastebėjau, kad ant sienos kabo amerikietiškos mašinos numeriai, lentynose puikuojasi amerikiečių autorių knygos, o fone skamba vienos amerikietiškos grupės muzika. Pasąmonėje visada tūnojo didis noras aplankyti šį spalvingą kontinentą. O, iš tiesų, kas nenorėtų? Juk Amerika – savotiška pasaulio Meka.
Kelionėje nei karto nemokėjai už nakvynę. Kaip tau taip pavyko?
Esu garsaus lietuvybės puoselėtojo Juozo Šarausko proanūkis. Jis man tarsi gyvenimo vedlys, kuris mylėjo Lietuvą, skleidė tautiškumo žinutes ir taip pat įkūrė vaikų stovyklą. Prisiminęs savo šaknis, nusprendžiau išsiųsti laiškus Amerikos lietuviams su prašymu mane priimti. Daugelis jų man atrašė. Nuvykęs ten, bendravau su šeimomis, domėjausi jų lietuvybės puoselėjimu.
Taip pat nesibaiminau prieiti prie nepažįstamų žmonių ir pasiteirauti, kaip jiems sekasi. Tokiu būdu susipažinau su nuostabiais žmonėmis, kurie priėmė nakčiai, dalinosi maistu, supažindino su Amerikos kultūra. Kartą sudalyvavau vyruko, kurį užkalbinau gatvėje, gimtadienio šventėje. Pasirodo, vienas jo draugas, buvęs Baltųjų rūmų šefas, gimtadienio metu patiekė maistą, kurį valgydavo Amerikos prezidentai. Tai yra nerealu, kai paprastas ir nuoširdus pasiteiravimas „kaip sekasi?“, gali atvesti į tokias vietas ir patyrimus.
Ko palinkėtum jaunam ir vis dar pasiklydusiam žmogui?
Džiaugtis kiekviena gyvenimo akimirka ir dalintis meile be noro pamatyti galutinį rezultatą. Tiesiog būkite tėkmėje ir negalvokite, kad gerai jausitės tik tada, kai baigsit e mokyklą, universitetą ar kai pasistatysite namą. Gėris savaime yra dabartis.
Beje, niekas Romos nepastatė per vieną naktį, todėl negalvokite, kad gyvenimą aplankys sėkmė vos tik jį pakeitus. Stenkitės dėl to, išlipkite iš komforto zonos, mąstykite plačiai, keliaukite. Tegul visas pasaulis tampa jūsų komforto zona.