Eidamas susitikti su manimi ne sykį stabtelėjai pasisveikinti ir nusifotografuoti su žmonėmis kavinėje. Kaip jautiesi, kai tave atpažįsta gatvėje? Džiaugiesi, kad negyveni Vakaruose, kur žvaigždės priverstos labiau slapstytis?
Tai vienas iš Lietuvos privalumų – čia gali gyventi visiškai normaliai. Prie dėmesio pripratau: aišku, maloniau, kai žmonės jį draugiškai parodo, o ne šnabždasi ir bado pirštais kaip į kokį daiktą. Kartais būna bloga diena ir norisi būti nematomam, o eini ir matai, kad tave fotografuoja: aišku, tada nesmagu. Geriau jau prieitų ir pasakytų: „Labas, man patinka tavo muzika.“
Socialiniai tinklai sukuria jausmą, tarsi visi esame kaimynai: tas artumas man kartais atrodo žavus, bet tai vis tiek tik iliuzija. Per kūrybą ir pats stengiuosi sukurti jausmą, kad visi esame labai arti, kita vertus, vertinu privatumą ir esu introvertiškas žmogus. Tiesiog privalau išlaikyti ribas, antraip išprotėčiau. Taip ir balansuoju. Stengiuosi, kad viskas būtų tikra: jei kuo nors nesinori dalytis, tai ir neverčiu savęs.
Kaip tu gyveni? Tavo namai – kitokie nei paprastų žmonių?
Šiuo metu jie