Rokas Žilinskas: „Džiaugiuosi, kad galiu niekam nemeluoti“ (papildyta gegužės 4 d.)

Kaip gyvenate dabar, tiek daug viešai išpažinęs?

Puikiai. Džiaugiuosi savo naujuoju būviu. Džiaugiuosi gyvenimu su visomis jo smulkmenomis, darbu, namais, šeima, draugais... Džiaugiuosi naujai atrastu hobiu: Tailando virtuve. Kapstausi internete, rengiu žygius į miesto pakraščius, ieškodamas mažų parduotuvėlių, kurios prekiauja specifiniais prieskoniais, dėlioju ingredientus kaip kokį lego konstruktorių... Mano draugai turėjo restoranėlį „Blusynė“, kuriame buvo tailandietiškų patiekalų. Kartą paragavau ir užsikabinau, nors Tailande niekada nesu buvęs.

Mėgstu gaminti, man tai – savotiška poilsio su draugais forma. Būna, susirenkame, pasidalijame darbus, gaminame, o paskui drauge ragaujame nuostabų patiekalą. Arba savaitgalius pastaruoju metu taip leidžiu: pasikviečiu mamą, seserį, jos dukrelę ir visą dieną gaminame, valgome, kalbamės. Jaučiuosi labai didelę skriaudą savo šeimai padaręs, todėl dabar mėginu ją atitaisyti.

Turite galvoje tą laiką, kai dienas leidote alkoholiniame rūke?

Taip. Dėl to dabar tuo savo naujuoju būviu taip nuoširdžiai džiaugiuosi. Matau visas gyvenimo spalvas. Tai, ką prisimenu iš ankstesnio periodo, dažnai būna tik tamsa. Juodų juodžiausia tamsa ir neviltis.

Žmogus paprastai randa tūkstančius pasiteisinimų: buvau pavargęs... dar viena ir mesiu... viena nieko nereiškia...
Gal kitiems išgėrus vieną taurę visai paprasta būtų negerti antros. Bet man – sudėtinga, nes, matyt, esu labiau veikiamas alkoholio už kitus. Beje, svetimoje kompanijoje atsispirti kur kas lengviau nei savoje. Laimei, draugai yra matę mane tokį, kokio daugiau matyti nenori, todėl niekada man nepasiūlys. Aš dėkingas savo šeimai, draugams ir kolegoms, kurie tikrai ne kartą bandė man padėti: ir kėlė, ir prausė, ir valgydino, ir vedė, ir saugojo, ir guldė, ir tikrino, ar tikrai miegu...

Bet ar tokiais atvejais gali kas nors padėti, jeigu pats nenori sustoti?

Kol išsisukinėji, kaip išmanai, kol neigi problemos egzistavimą, niekas nepadės. Pirmiausia turi norėti pats. Ir pirmą žingsnį turi žengti pats. Ir ranką ištiesti pats. Tik tada, kai tu ištiesi ranką, kas nors gali ją pastverti ir padėti tau išlipti. Žinoma, ir lipti turi pats. Nes kol pats nenori, į tave gali būti ištiesta kad ir šimtai rankų...

Negi įmanoma atsisakyti alkoholio be ilgo psichologinio ir fizinio gydymo? Be paslaptingų kodavimų ir dar paslaptingesnių bobučių užkalbėjimų? Tiesiog vieną rytą pabusti ir pasakyti sau: nebegersiu.
Ne vieną, o kiekvieną rytą atsikėlęs, išlipęs iš lovos pasakai: „Dieve, kokia graži diena. Kaip puikiai jaučiuosi ir kaip nenoriu to prarasti. Todėl šiandien negersiu.“ Labai paprasta.

Turbūt nėra paprasta, jei atsisakyti priklausomybės bandėte ne kartą ir vėl paslysdavote?

Prieš gerus metus, kai tvirtinau, kad esu švarus, aš nemelavau – tikrai negėriau. Bet rinkimų kampanija labai išsunkė: gyvenimas ant ratų tarp Vilniaus ir Zarasų krašto, planai kelioms savaitėms į priekį, daug įtempto darbo ir mažai poilsio. Matyt, aš jau viduje užsiprogramavau: baigsis rinkimai – ir kaip nusitašysiu... Taip ir padariau. Paslysti gali kiekviename žingsnyje: pavyzdžiui, šitas interviu būtų ne su arbatos puodeliu rankose, o prie taurės vyno. Po pokalbio greičiausiai pagalvočiau: „Žiūrėk, Žilinskai, nieko neatsitiko...“ Ir pakeliui namo nusipirkčiau butelį. O kitą rytą būtų taip bloga, kad nerastum kuo to blogumo užgesinti, kaip tik dar įsipildamas alkoholio... Nebenoriu vėl įlipti į tą ratą.

Mylėkite mane už tai, kad esu geras sūnus, draugas, kolega, bendražygis, geras specialistas. Arba nekęskite, jei esu blogas. Bet ne todėl, kad esu heteroseksualus arba homoseksualus.

Turėtų būti labai sunku susigrąžinti artimųjų pasitikėjimą: juk jie širdyje niekada nebus tikri, kad vieną dieną tai vėl nepasikartos...

O kaip jie galėtų turėti tą šimtaprocentinį tikrumą ir pasitikėjimą manimi, jeigu aš tūkstantį kartų juos nuvyliau? Puikiai suprantu ir draugų įtarumą, kai jie, kalbėdamiesi su tavimi, pasilenkia artyn...

...uodžia orą?

Aha. Dabar tik diena iš dienos gaiviu veidu ir giedromis akimis aš galiu pakeisti jų nuomonę. Ir esu jiems be galo dėkingas, kad net po tūkstantojo karto manęs nepaliko.

O gatvėje, parduotuvėje sutiktų žmonių, rinkėjų akyse matote abejonę ir vertinimą?

Atpažįstamas aš esu taip seniai, kad nebežinau, dėl ko būtent mane vertina. Įpratau būti varstomas žvilgsnių. Išmokau: jeigu nesisaugosi, tave nulups kaip svogūną. Kita vertus, pats pasirinkau darbą, kuris padarė mane atpažįstamą, vertinamą, giriamą ar smerkiamą. Net kai tai tapdavo skausminga, aš nesitraukdavau į šešėlį.

Kadaise į televiziją atėjote kaip jaunas žurnalistas, visai negalvojantis, kad taps žvaigžde. Šiais laikais viskas kitaip: jauni žmonės eina į televiziją žinodami, kokį žinomumą (ir įsivaizduojamų pranašumų) jiems suteiks eteris.
Taip, bet dėl tokio požiūrio ilgalaikio žinomumo jie taip ir negauna. Aš į televiziją atėjau kaip į be galo įdomų darbą: į didelę jūrą, kurioje mikliai perpratau taisykles ir išmokau plaukti. Pripažinimas ir žinomumas atėjo vėliau.

Pasiūlytų jums dabar grįžti į televiziją – taip, kaip grįžo buvęs seimūnas Arūnas Valinskas. Ką atsakytumėte?

Žinoma, ilgiuosi gerų praėjusių laikų. Bet tai tikrai nebūtų pasiūlymas, kurio stverčiausi nemąstydamas. Man patinka tai, ką darau dabar.

O buvote apsvarstęs veiklos galimybes, jeigu šiuose rinkimuose būtų nepavykę?

Betgi yra daugybė darbų, kuriuos aš moku daryti: ir prie viryklės stovėti, ir indus plauti...

Daug kas įsivaizduoja, kad pabuvus Seime kelio atgal į paprastą gyvenimą tiesiog nebėra...

Tai – tų žmonių, kurie taip mano, problema. Argi dirbti mėgstamą darbą yra koks nors kritimas žemyn?! Mane visą laiką stebino: kodėl iš virėjų į Seimo narius galima, iš žurnalistų – galima, o iš Seimo narių į virėjus – ne? Bet ši problema iš tiesų egzistuoja: neperrinktiems Seimo nariams grįžti į buvusius darbus ar susirasti naujų nėra paprasta. Tačiau nesu vienaląstė būtybė – mokykla ir universitetas man davė gana platų išsilavinimą, o pomėgiais tik padidinau savo ląstelių kiekį. Buvau neprastas televizijos žurnalistas. Buvau gerai rašantis žurnalistas, kai po televizijos teko padirbėti spaudoje. Dar man patinka gaminti...

Ryžtumėtės atidaryti nuosavą restoranėlį?

Kodėl gi ne? Dar galėčiau būti kelionių vadovas, nes man patinka keliauti. Organizuočiau išskirtines keliones į egzotiškus kraštus, į pampas ir prerijas...

Esate ten buvęs?

Ne, bet daug skaitęs. Aš tikrai sąžiningai atlikčiau studijuojamąjį darbą. O į Indiją galėčiau kad ir dabar grupę nuvežti.

Na, gal senatvėje tam bus laiko. Beje, kokią ją įsivaizduojate? Vaikų ir anūkų apsuptas, akivaizdu, nebūsite...

Buvo laikas, kai su viena draugų kompanija nesiskyrėme – ir dirbome kartu, ir keliavome, ir šventėme, net apsigyvenę kartu buvome. Tada planavome: nusiperkame plotelį žemės prie ežero ir taupomės senatvei, o paskui susimetame, pasistatome namą ir ten nugyvename likusias dienas... Tiesiog norėčiau, kad senatvė nebūtų kasdienis nusivylimas, kad nereikėtų gailėtis, jog negali gyventi kitaip. Tikiuosi, gyvenimas man paliks laiko ir jėgų pagyventi taip, kaip aš noriu: pavyzdžiui, leistis į ilgą kelionę.

O vaikų jums kada nors norėjosi turėti?

Vaikystėje (juokiasi). Mano mama buvo lopšelio auklėtoja, ypač per vasaros atostogas dažnai vesdavosi mane į darbą. Tada buvo kokios dvylikos ir su mažyliais puikiai rasdavau bendrą kalbą. Jie mane tiesiog dievino, dovanas nešė. O paskui aš tą paukštelių kalbą ėmiau ir pamiršau. Dabar nebesusikalbu su vaikais, nesuprantu jų, ir jie nesupranta manęs. Aš juos myliu, bet... per saugų atstumą. Pavyzdžiui, turiu aštuonmetę dukterėčią: atrodo, jeigu žmogui pasakai, kad vienas plius vienas lygu du, vadinasi, taip ir yra. O jai viskas kitaip. Gaila, kad pamiršau vaikų kalbą...

Beje, man labiausiai prikaišiojama, jog esu prieš gėjų galimybę įsivaikinti. Bet savo pozicijos nežadu keisti: faktas, kad iš vienalyčių santuokų vaikai negimsta. Kitas faktas – kad kiekvieno kūdikio teisė yra turėti tėtį ir mamą. Taip, būna nevisaverčių šeimų – blogų tėčių ir mamų, bet vis tiek vaikas nenustoja tos teisės.

Kai prisipažinote, kad esate homoseksualus, jums turėjo tapti lengviau: lengviau bendrauti, draugauti, turbūt net įsimylėti – drąsiai ir atvirai. Ar šiuo metu turite draugą? Artimą žmogų?

Žinoma, kad tapo lengviau, nes imi gyventi tiesoje. Būta mano gyvenime ilgalaikių draugysčių, stabilių partnerysčių. Bet abi jos baigėsi gana skausmingai. Todėl nepuoliau stačia galva į naujus ryšius. Ir man tai ėmė patikti. Kartais papriekaištauju sau: „Va, neturi antrosios pusės, neturi gyvenimo draugo...“ Bet tas noras jį turėti kaip negimsta, taip negimsta. Jeigu atsiras, labai džiaugsiuosi, o bet ko man nereikia. Gyvenu vienas ir esu tuo patenkintas.

Kiek yra tokios orientacijos vyrų, kurie apsimetinėja: veda moterį, susilaukia vaikų, meluoja sau ir kitiems...

Užjaučiu tuos žmones. Man taip gyventi nebereikėjo: laikas kitoks, visuomenės požiūris kitas. Man tereikėjo drąsos žengti pirmą žingsnį. Tas žingsnis – ne sau pripažinti: vien sau pripažinęs kitiems ir toliau gali meluoti. Reikėjo drąsos pasakyti artimiesiems. Pasakiau ir per ausį negavau. Kaip tik draugė, kuriai pirmajai prisipažinau, tik rankom suplojo: „Pagaliau. Mes visi taip ilgai to laukėme.“

O mama ką sakė?

Pirmą kartą, atrodo, mama neišgirdo. Kažkokio pokalbio metu buvau įremtas į kampą: „Užaugsi, turėsi savo šeimą, vaikų, tada galėsi man aiškinti...“ „Mama, neturėsiu aš vaikų“, – atsakiau ir paaiškinau, kodėl. Ji tarsi neišgirdo ir tęsė savo kalbą. O kai po kurio laiko antrą kartą aiškiai ir tvirtai pasakiau, tokią greitą ašarą tik nubraukė... Lygiai tokia pat ašara buvo tada, kai pasakiau, kad išvažiuoju pusei metų. Į Indiją.

Džiaugiuosi, kad galiu niekam nemeluoti: su artimaisiais būti iki galo atviras, su svetimais – atviras truputėlį mažiau, bet niekam nieko nemeluoti. Labai gerai būti savimi. Bet lygiai taip pat svarbu neprimesti to „savęs“ kitiems. Mylėkite mane už tai, kad esu geras sūnus, draugas, kolega, bendražygis, geras specialistas. Arba nekęskite, jei esu blogas. Bet ne todėl, kad esu heteroseksualus arba homoseksualus. Tai nėra mano kokybė arba nekokybė. Šitie apmąstymai manyje sukilo visai neseniai gavus vieną laišką: „Labas vakaras, aš esu biseksualus. Ar galėtumėte man padėti – mes rašome Šimtmečio įamžinimo projektą...“

Suprask, kreipiasi kaip į savą...

Kas čia per nesąmonė?! Kaip žmogus taip gali mąstyti?

Sulaukiate pasiūlymų draugauti?

Būna, bet dažniausiai tie pasiūlymai – tokie spontaniški ir negrabūs, kad kelia juoką. Manau, tvarios draugystės gimsta su laiku ir savaime. Tokios teikia daugiausia džiaugsmo ir trunka ilgiausiai.