Rokeriai, kurie galėjo užkariauti pasaulį

(Straipsnis publikuotas 2013 metais)

Tuomet jie nesuvokė savo galimybių. Buvo Šiaulių berniūkščiai, kuriems iš kišenių mosavo beprotiškos idėjos, o galvose skambėjo muzika. Berniūkščiais ir liko... Išsibarstę po pasaulį ar likę Šiauliuose, apie savo gyvenimus jie kalba muzikos kalba. Labai įdomios muzikos...

„Bix“ buvo reiškinys. Nuo 1982-ųjų išjudinęs paslaptingąją Šiaulių „Kiniją“, 1988-aisiais sudrebinęs „Lituanikos“ festivalį bei tuometinę Vilniaus koncertų ir sporto rūmų sceną, 1989-aisiais nustebinęs Vakarų Vokietijos publiką, Atgimimo priešaušriu pankiškais savo šūkaliojimais įžiebęs dar daugiau lietuvių širdžių, o vėliau pasigrobęs prancūzų ir amerikiečių simpatijas. „Bix“ buvo įdomūs. Nes – kitokie...

Nuo pradžių „Bix“ saksofonu grojęs muzikantas, filosofijos mokslų daktaras, dabar Kalifornijoje gyvenantis ir po pasaulį klajojantis Geraldas JANKAUSKAS-DŽERIS buvusią savo grupę vadina „įdomiu sociokultūriniu reiškiniu“. Jo ašimi tapo Šiaulių kultūros namų rūsyje susirinkęs originalių idėjų nestokojantis senų pažįstamų būrelis.

Eksperimentiniai gabalai su pašūkčiojimais. Taip apie „Bix“ dainas kalbėjo muzikologas Kazimieras Šiaulys. „Manau, ir dabar daug kam tokie atrodome, – sklaidydamas senas nuotraukas ištaria grupės lyderis, idėjų vadas ir vokalistas Saulius URBONAVIČIUS-SAMAS, – bet „Bix“ juk niekada nebuvo popgrupė. Mums rūpėjo išsiskirti, būti originaliems, maišyti stilius ir be baimės juoktis iš savęs.“

Nesvarbu, kad tuojau jiems – penkiasdešimt. Viduje sumišę pankų, rokerių ir laisvų improvizuotojų fluidai, atrodo, išlygina raukšles veiduose, priverčia verstis kūliais, jubiliejaus proga scenoje surengti tuoktuves su kiaule ar leistis į ilgą ieškojimų kelią. Savęs ir muzikos.

Dainos iš žiurkių miesto

„Bix“ reiškia nuorūką. Jei kas nežino, „bikais“ anuomet vadino jas, besimėtančias gatvėje. Kadangi šiauliečiai mėgsta nukąsti galūnes, iš „biko“ liko „biks“. Kaip pankiškai skamba!

Nors grupės gimimo metais laikomi 1987 metai, iš tiesų vaikinai gitaras brązginti pradėjo gerokai anksčiau – 1980-aisiais, kai perkaręs jaunuolis, jau tuomet – Samas iš Panevėžio į Šiaulių pedagoginį institutą atvyko studijuoti dailės. Studentu tapti jam nepavyko – koją pakišo lietuvių kalbos egzaminas. Tačiau Šiauliuose liko, praleido visą žiemą, iki pat pavasario, kol paėmė į armiją. „Iš nevilties, ilgais žiemos vakarais, su draugeliu pradėjome muzikuoti, – pasakoja. – Jis mušė pagalves, spaudė žaislinį klavišinį instrumentą, o aš ėmiausi akustinės gitaros. Prikūrėme daug dainų ir į magnetofono juostą įrašėme albumą. Pavadinome jį „Žiurkių miestas...“

Vėliau, kai Samas grįžo po tarnybos sovietų armijoje, tos dainos suskambėdavo „Kinijoje“ – taip instituto studentai vadino nuosavų namų kvartalą, įsikūrusį prie tuometinio batų fabriko „Elnias“. Ten namų palėpėse prisigrūsdavo neįsivaizduojamas skaičius nuomos mokestį sutaupyti norinčių studentų – tikras žiurkių miestas. „Per tarybines šventes jie sugebėdavo iškabinti tikrą Kinijos vėliavą, – prisimena Džeris. – Kadangi ji irgi buvo raudona, niekas nekreipė dėmesio. „Kinijoje“ daug kas nestebino: pusnuogių, neaiškios būklės studentų eisenos. Tai kas, kad jie buvo užsidėję vokiškus šalmus, mūvėjo trumpikėmis ir pūtė pionierių trimitus...“

Džeris sako, kad būtent „Kinijoje“ susidarė šušara, kuri nulėmė „Bix“ muzikos stilių: „Samas užaugo iš pankų, aš atsinešiau artroką, jungle ir Lotynų muzikos stilistiką, netrukus mes užsiauginome itin stiprią ritmo sekciją, o iš viso to atsirado ritmenbliuzo, ska, punk ir latino ritmų hibridas.“

Tokį jį, tą hibridą, 1987-aisiais ir pamatė Šiaulių kultūros rūmuose susirinkusi komisija. „Mūsų likimas buvo sprendžiamas prieš pat Naujuosius, gruodžio 30-ąją, – prisimena Samas. – Komisija buvo žiauri, joje sėdėjo tuo metu visoje Sovietų Sąjungoje išpopuliarėjusios popgrupės „Vairas“ vadovai ir visokio plauko Šiaulių kultūros skyriaus funkcionieriai.“

Sunku patikėti, bet iš šešių grupių, kurios dalyvavo konkurse, „Bix“ buvo įvertinta geriausiai. Pergalė vaikinams suteikė teisę atsikraustyti į Šiaulių kultūros namų rūsį, gauti dvi garso kolonėles ir stiprintuvą.

Namai – slėptuvė nuo bombų

Rūsyje diena vijo dieną, naktis persikraustydavo į rytą, o rytas paskęsdavo naktyje. Ten viskas buvo susipainioję – muzika, tekstų eilutės, šaukštų barškėjimas, stiklinių tarškėjimas. „Aš ateidavau iš ryto, uždegdavau šviesą, taip jie sužinodavo, kad prasidėjo nauja diena“, – apie tą laiką pasakoja grupės būgnininkas Gintautas GASCEVIČIUS-PROFESORIUS. Į „Bix“ jis atėjo iš Šiaulių televizorių gamyklos grupės. „Ji buvo normali, – sako. – O „Bix“ – durneliai, nežinia ką darantys ant scenos. Argi ne keista, kad po dviejų mėnesių su tais durneliais jau grojau? Gerai prisimenu: tą dieną, kai ėjau su jais susitikti, mane apšiko paukštis. Pagalvojau, gal tai – ženklas? Ir priėmiau jį.“

Pulsuojanti rūsio energija ir tai, kaip vežė, kaip rovė stogą nuo to, ką darė susirinkę, ne tik Gintui apsuko galvą. Lygiai taip pat čia svaigo Samo bendramokslis tapytojas ir klavišininkas, dabar menams ir statyboms atsidavęs Mindaugas ŠPOKAUSKAS-ŠPOKAS, iš Šiaulių aukštesniosios muzikos mokyklos susirinkę triūbočiai – jau daug metų Maskvoje gyvenantis saksofonininkas Andrejus SMECHNOVAS-ANDRE, Šiauliuose vairavimo instruktoriumi dirbantis trombonininkas Arūnas KLEVINSKAS-PAŠKA, perkusininkas Aurimas POVILAITIS, o kiek vėliau – ir vilniečiai: gitaristas Skirmantas GIBAVIČIUS-SKIRMA, vėliau populiariame to meto Vilniaus muzikos klube „Langas“ rastas saksofonininkas Glebas VAŠČENKA.

„Tai buvo auksiniai laikai... – skaipu iš Vokietijos atskrieja Glebo balsas. Jis ten gyvena nuo 1999-ųjų. – Man buvo dvidešimt treji, jauniausias, planų didelių neturėjau, visi kartu gyvenome kultūrkės rūsyje, slėptuvėje nuo bombų, ten miegojome, valgėme iš vieno puodo, grojome.“

Šiauliuose apie paplaukusių menininkų grupę daug kas žinojo. Per šokius kultūros namuose vaikinai negrodavo. „Žemas lygis, – dabar juokiasi Samas. – Mūsų siekiai buvo gerokai didesni. Kaip visos normalios grupės, norėjome kurti muziką, pasirodyti didelėse scenose ir įrašyti albumą. Labai daug grodavome, pykdavomės, jei koncerte kažkas pavarydavo pro šalį.“

Lemtinga mirtis kelyje

Septynių vyrukų užsispyrimas padarė savo. Gandas apie neformatą iš Šiaulių netruko pasklisti. Grupės „Antis“ lyderis Algirdas Kaušpėdas 1987-ųjų vasarą „Bix“ pakvietė sugroti „Roko marše“, o pasirodymas 1988-aisias roko muzikos festivalyje „Lituanika“, kuris vyko Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose, atvėrė dar daugiau durų.

„Mes buvome tokie skirtingi ir kartu – tokie panašūs... – sako ilgametis grupės klavišininkas Špokas, tapybą anuo metu išmainęs į muziką, tačiau visai jos taip ir nepamiršęs. – Menas, muzika, kinas – viskas buvo viena, susipynę tarpusavyje.“

Apie pinigus jie išvis negalvojo. „Mūsų grupė nebuvo skirta uždirbti, ne biznio objektas, – šypteli Samas. – Kad nieko ir nereikėjo: turėjome maišą bulvių, užteko. Alui – užsidirbdavome...“

Tą patį tvirtina ir Profesorius Gintas: „Pinigai – paskutinėj vietoj, tada juk buvo lengva prasimaitinti, galėjai nieko neveikti, iš bado nemirsi. Kai užkimbi ant pinigo, jis svarbus ir pasidaro, o kai juo nesirūpini, pats atsiranda.“

Tikra tiesa, pinigai atsirado lyg netyčia. „Lituanikos“ festivalyje, užkulisiuose, „Bix“ vaikinus pasičiupo vilnietis, medicinos studijas ką tik metęs Marius Brasiūnas. „Prodiuseris iš prigimties“, – trumpai jį apibūdina Samas. Užtruko vos keletą savaičių, kad Marius suorganizuotų pirmąją išvyką į užsienį. „Jei Gdanske jus nušvilps, vadinasi, švilps visur“, – iškart perspėjo, kai visi sėdo į traukinį. Profesorius Gintas prisimena, kad vaikinai į jį įsikraustė su instrumentais rankose, o Samas – su garso kolonėle po pažastimi.

Lenkijoje koncertas pavyko, tada – Vakarų Vokietija. Didžiulė scena Vakarų Berlyne, kurioje „Bix“ pasirodė kartu su legendiniu B. B. Kingu. „Vakarai, viskas kvepia, „Marlboro“ cigaretės, stikliniai namai, užsienietiški automobiliai – mums žiaunos atvipo, nei matę, nei regėję...“ – prisimena Samas.

Apie scenos chuliganus iš Rytų Europos tąsyk parašė „Die Tageszeitung“. „Bix“ lyderis atsainiai kliedėjo kažką apie Brežnevą, į kurį, matyt, bus įsikūnijęs Buda. „Fotografija buvo per visą puslapį“, – ir dabar jį ima juokas.

Lygiai taip pat juokinga prisiminti pirmuosius užsieninius pirkinius: Samas nusipirko gitarą, pedalą ir magę: „Kaip man buvo gėda namo su tais ryšuliais grįžti, kaip koks turgelininkas, spekuliantas paskutinis. Skudurų nepirkau, tik žaisliukų scenai – rokerių diržą, keletą apyrankių ir žiedą. Lietuvoje nieko panašaus tada nebuvo.“

Į Vokietiją juos irgi lydėjo Marius Brasiūnas. Palandžiojęs po aplinkinius klubelius, netruko lietuviams surengti dar keletą koncertų. Paskui – dar ir dar... 1989–1990 metais būdavo mėnesių, kai namo „Bix“ vyrukai užsukdavo vos kelioms savaitėms, tada – vėl į kelią. Vokietija, Olandija, Prancūzija, Jungtinės Amerikos Valstijos...

„Jis gimė per anksti, ne laikas dar buvo jam gyventi“, – daug kas kalbėjo 1990-aisiais, kai, sulaukęs vos 26-erių, Marius žuvo baisioje automobilio avarijoje netoli Joniškio. Tąsyk „Bix“ važiavo į Rygą, kur turėjo baigti dainos „Tarp Europos ir Honkongo“ vaizdo klipą. Mašiną – sidabrinę „Volkswagen Jetta“ – vairavo Marius. Samas sėdėjo šalia: „Automobilį jis turėjo neseniai. Kaip džiaugėsi! Marius nebuvo patyręs vairuotojas, o ir situacija – kvailiau nebūna. Kelyje pasipainiojęs zaporožietis rodė posūkį, Marius jo nepamatė... Mašina – nuo kelio, į medžius. Kol atvažiavo greitoji, kol mus nugabeno į ligoninę... Sėdėjau prie jo lovos, kai mirė. Gydytojai nespėjo sustabdyti vidinio kraujavimo... Špokui sutrenkė smegenis, mano buvusiai žmonai Virgai nuplėšė plaukus, o aš nuo šoko negalėjau iš lovos pakilti keturias dienas...“

Pirmąjį savo albumą „Akli kariai“, įrašytą į vinilo plokštelę, „Bix“ skyrė žuvusiam draugui. Beje, klipas, kurį prieš avariją rengėsi filmuoti, ir liko pusiau nebaigtas, o tokio vadybininko jie daugiau neturėjo. Kodėl Samas vadybos nesiėmė pats? „Aš buvau menininkas, ką tik nuo drobės, tapytojas, į rankas paėmęs gitarą. Mane domino idėjos, kūryba, muzika, o ne, kaip visa tai realizuoti, parodyti pasauliui ir žmonėms“, – atsainiai šypteli.

Ir vis dėlto „Bix“ muzika populiarėjo. Vaikinų fantazijai nebuvo ribų: albumus jie pristatė į Vilniaus gatves išvarydami šimtą ar daugiau šiukšliavežių su klykiančiomis pusnuogėmis merginomis, tuo metu itin populiaraus festivalio „Nida“ scenos stogas kilnodavosi nuo triukšmingų jų pasirodymų, muzikos apdovanojimuose susirinkdavo geriausios roko grupės statulėles, o jų gerbėjai dažnai santykius aiškindavosi su grupės „Fojė“ ir Andriaus Mamontovo sekėjais. Ir tų, ir tų buvo tiek pat. Tik „Bix“ fanai gal būdavo labiau pašėlę ir į koncertus rinkdavosi ne romantiškai palinguoti, o gerai išsitaškyti.

Autobusu per Ameriką

To atsainumo ir anuomet buvo sočiai, o vienintelis tikras dalykas – muzika, kuri sklido iš jų instrumentų, scena ir kūrybos svaigulys joje. Gal kaip tik dėl to Šiauliuose „Bix“ vyrus gerbė. Treninguoti skustagalviai ne tik nesityčiojo, bet ir privengdavo, o kartais netgi gatvėje sustodavo kokia audi ir siūlydavo pavežti. „Gali būti, jie visi mumyse matė instrumentą, kuris padės sugriauti seną, nusibodusį, sustabarėjusį pasaulį. Pataikėme pačiu laiku – tapome Kitoniškumo, Naujovės simboliu“, – dabar svarsto Džeris.

„Bix“ kitoniškumas žavėjo ne tik savus, Vakarų pasaulį – irgi. „Buvome įdomus kolektyvas iš Sovietų Sąjungos, grojantis įdomią muziką, – sako Samas ir prisimena dabar, atrodo, visiškai neįtikėtiną susitikimą su pasaulinio garso „Nirvana“, anuomet niekam nežinoma grupele iš Amerikos. Per vieną koncertą Vakarų Vokietijoje Samas su girtutėliu Kurtu Cobainu stovėjo vienas šalia kito prie pisuarų tualete... Ant lietuvių persirengimo kambario didžiulėmis raidėmis buvo užrašyta „BIX from USSR“, o ant kitų, kur persirengė amerikiečiai, greitai tapsiantys pasaulinio garso žvaigždėmis, mažytėmis – „Nirvana from USA“.

„Auksinis laikas... – kartoja ir kartoja saksofonininkas Glebas Vaščenka. – Kur tik mes negrojome!“ Paryžius, Niujorkas tapo jų namais. „Ir mes ten gerai jautėmės, – tikina Špokas. – Jokie ne homo sovieticus!“ Paryžiuje, prie Eifelio bokšto, keptą vištą užkąsdavo prancūzišku batonu ir užgerdavo vynu. Kai jų dainos Prancūzijoje atsidūrė tarp populiariausių, „Bix“ pasidarė geidžiami svečiai menininkų vakarėliuose ir alternatyviosios muzikos klubuose. „Mūsų vadybininkė Prancūzijoje buvo tokia Lorelai Arbuzman, jos motina draugavo su garsiu prancūzų dainininku Charlesu Aznavouru, o tai mums atvėrė geriausių salių duris. Grojome ir gėrėme kartu su to meto prancūzų žvaigždėmis „Mano Negra“, „Noir Desir“ (apie šią grupę lietuviai daugiau sužinojo tuomet, kai Vilniuje už savo mylimosios aktorės Marie Trintignant nužudymą buvo nuteistas jos lyderis Bertrand’as Cantat – red. past.), – prisimena Samas ir priduria, kad grupės vaizdo klipą „Pressure“ apdovanojo Prancūzijos muzikos kanalas MCM, o klipą „Sex Revoliution“ rodė Vokietijos muzikos kanalas „Viva“.

Dabar sunku patikėti, bet „Bix“ sugebėjo papirkti ir viskuo persisotinusią Amerikos publiką. Pasiklausyti pamišusių vaikinukų iš buvusios Sovietų Sąjungos rinkdavosi pilni klubai. Amerikoje jie turėjo nedidelį autobusiuką, į jį susimesdavo daiktus ir aparatūrą. „Keliavome po šalį kaip normalus amerikoniškas bendas, – juokiasi Samas. – Ne kartą teko stoti šalikelėje, lipti iš mašinos ir stovėti pakeltomis rankomis. Pamenu, kartą amerikiečių policininkams nepatiko, kad aš rankoje laikiau skardinę su alumi. Po vieną visus išvarė iš autobusėlio, iškratė. Paleido tik tuomet, kai pamatė mūsų rusiškas teises, turbūt pamanė, kad vis tiek nesusikalbės...“

Koncertų Amerikoje iš pradžių buvo keletas, vėliau – daugėjo. Į JAV „Bix“ keliavo du kartus ir grojo ne ten gyvenantiems lietuviams, o amerikiečiams. Viename klube vaikinus pamatė įrašų studijos „Long Farm Wave“ savininkai. „Labai jiems patikome, – prisimena Samas. – Sako, jei norit, galit už vieną dolerį įrašyti dvi dainas. Jei norim?! Štai tada ir supranti, kad svajonės pildosi. Taigi, šitoje pačioje studijoje įsirašinėjo „Rolling Stones“, Suzanne Vega, „Aerosmith“! Viena iš prabangiausių įrašų studijų JAV.“

Dar viena laiminga „Bix“ diena – legendinėje Niujorko studijoje RCA, kur dirbo Dukas Elingtonas, Michealas Jacksonas, „Deep Purple“. Kainos studijoje – kosminės, bet lietuviams mokėti nereikėjo: nemokamais įrašais pasirūpino amerikietis statybų magnatas, kurį domino nežinomos grupės iš kitų šalių. Tąsyk „Bix“ įrašė šešių valandų improvizaciją, kuri vėliau buvo išleista albume „Copernik“.

Groji ir baliavoji

Nebuvo laikraščio ar žurnalo, kuris nebūtų rašęs apie „Bix“. „Atrodė, savaime suprantama, kad mūsų vardas privalo skambėti“, – šypteli Samas.

Tie metai, visi jie sako, likę lyg dūmas. Nardė kažkokiame rūke – koncertai, minios gerbėjų, liaupsės užsienyje: ateiviai iš kosmoso, Sovietų Sąjungos ardytojai... Ir – nuolatinės gertynės: klubas stato, vaišina gerbėjai, pratęsimai kažkur, su kažkuo... Arba į taksi – lyg malkos. Tikras tikrų rokerių gyvenimas. „Alkoholis, merginos, taip, mus kartais tai užnešdavo“, – neslepia Špokas.

Narkotikai buvo šalia. „Buvo žmonių, kurie narkotikų visada turėdavo, tačiau mūsų tai neįtraukė, na, bent jau manęs“, – tikina Profesorius Gintas. Beje, jis buvo iš grupės blaivininkų, kurie netgi alkoholio nevartojo. Aurimas – taip pat.

Tik apie grupės bosistą Skirmantą Gibavičių vaikinai vienu balsu tvirtina: jo eksperimentai su sintetiniais narkotikais ir savo kūnu visiškai nepasiteisino. „Mes visi, Skirma – taip pat, ieškojome savo kelių. Jo kelias pasirodė pernelyg sudėtingas, – sako Samas ir kiek pagalvojęs priduria, kad rokerio gyvenimas – labai slidus. – Kūryba, muzika yra nuostabu, kai tau gerai einasi, bet kai ištinka juodos dienos, į jas neri stačia galva.“

1997-aisiais „Bix“ atėjo juodosios dienos – išleidus paskutinį albumą „Wor’s“, kuris taip ir liko paskutinis. Kaip tik tuo metu baigėsi grupės kelionės po užsienius – Rytai Vakarams tapo nebe tokie įdomūs. „Įrašėme, atrodo, puikų albumą, o pasirodė, kad jis niekam nereikalingas, – apgailestaudamas tą laiką prisimena Samas. – Visi šeimų prisiaugino, reikėjo kažkaip gyventi. Būtume buvę protingesni, per tuos pirmuosius dešimt populiarumo metų būtume pinigų prisikaupę, butų prisipirkę, betgi tada nesukome dėl to galvos, kaifavome nuo eksperimentų studijoje, gyvenome atsileidę...“

Lietuvos muzikos pasaulis 1997-aisiais pradėjo keistis, gyva muzika nuslinko užmarštin, dingo muzikos klubai, kuriuose ją grojo, išsilakstė muzikantai. Skirma visiškai nuplaukė, Glebas išvažiavo į Vokietiją, Andre – į Maskvą, Gintas pradėjo prekiauti muzikos instrumentais, Samas ėmėsi televizijos. „Bix“ visiems tapo nebe pati svarbiausia...

TRUMPAI

BIX susikūrė 1987 metais Šiauliuose.

1991 metais pasirodė pirmasis grupės albumas „Akli kariai“, jį vaikinai paskyrė automobilio avarijoje žuvusiam savo vadybininkui Mariui Brasiūnui.

1993-iaisiais „Bix“ išleido albumą „La Bomba“, dar po metų – „Doozgle“, 1994-asiais įrašė „Tikro garso“ albumą, 1995-aisiais muzikos kritikai itin gerai įvertino jų darbą „7“. Per „Bravo“ muzikos apdovanojimus šis albumas pripažintas geriausiu, o grupės bosistas Skirmantas Gibavičius – geriausiu instrumentininku.

1996 metais į muzikos rinką išleistas „Žiurkių miestas“, 1997-aisiais pasirodė paskutinis „Bix“ kūrinys – albumas „Wor’s“.

Be kokių dainų „Bix“ nebūtų „Bix“: „Tarp Europos ir Honkongo“, „Kiaulė“, „Vagis“, „Kas iš to, kas iš to...“, „Bijom“, „Sex Revoliution“, „Gimę čia“, „Musė“, „Akli kariai“.