Rolandas Kazlas – apie spektaklį „Pasivaikščiojimas“: „Išgalvotame pasaulyje gyvent smagiau“

Rolandas Kazlas / Ryčio Šeškaičio nuotr.
Rolandas Kazlas / Ryčio Šeškaičio nuotr.
Šaltinis: Žmonės
A
A

Rolandas Kazlas šią vasarą kviečia į premjerą – spektaklį „Pasivaikščiojimas“. Spektaklis sukurtas pagal to paties pavadinimo šveicarų rašytojo Roberto Walserio apsakymą. Rolandas Kazlas ne tik režisuoja, bet ir atlieka pagrindinį – paties rašytojo, kuriančio savo „Pasivaikščiojimą“ – vaidmenį. Spektaklis pažymėtas N-16 ženklu, nes maža ką, taip reikia, visi itin jautrūs pastaruoju metu. Galima būtų pažymėti ir N-61, bet kas tada ateis į spektaklį? O spektaklis be žiūrovų, tas pats, kas žiūrovai be spektaklio...Taip, tas pats.

„Eureka! Radau! Štai autorius tikrai vertas dėmesio ir didžiausios pagarbos!“ – tokia buvo mano pirmoji reakcija susipažinus su Robertu Walseriu, šiuo išskirtinio talento ir nepaprasto likimo šveicarų rašytoju, – sako Rolandas Kazlas. – O perskaitęs jo „Pasivaikščiojimą“, kurį puikiai į lietuvių kalbą išvertė Rūta Jonynaitė, supratau, jog tai tikras lobis ir dovana teatro scenai, aktoriams bei žiūrovams. Ir štai jau aštuonerius metus mintyse vaikštinėju po šį kūrinį ir bandau jį pakviesti į sceną. Labai šviesus ir žaismingas, skaudus ir linksmas, laisvas ir išmintingas „walseriškas“ žvilgsnis ir žodis galbūt yra tai, ko labiausiai reikia šių dienų žmogui, o sykiu ir man pačiam, kaip aktoriui ir režisieriui“.

„Pasivaikščiojimas“, bene garsiausias šveicarų rašytojo Roberto Walserio apsakymas, iš tiesų vaizduoja jį patį, jo kaip rašytojo ir drovaus, nedrąsaus šio dažnai nedraugiško pasaulio gyventojo būtį. Robertas Walseris, gimęs 1878 metais Bylyje, visą gyvenimą buvo perdėm jautrus žmogus, persekiojamas savų demonų. Jis mirė 1956-aisiais, ilgus dešimtmečius tyliai praleidęs psichiatrijos gydykloje, užmirštas žmonių ir literatūros pasaulio. Tik aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo iš naujo „atrastas“, nors jo labai išskirtine, poetiška proza buvo žavėjęsi jau Robertas Musilis, Franzas Kafka, Walteris Benjaminas ir Hermannas Hesse. „Pasivaikščiojimą“, pirmą kartą išspausdintą 1917 metais, šveicarų literatūros kritikas Eduardas Korrodis dar anuomet pasveikino kaip „linksmą mažą šedevrą: triūslaus dykinėtojo, paprastų žmonių vadinamo – poetu, apologiją“, – rašo apsakymo „Pasivaikščiojimas“ vertėja Rūta Jonynaitė.

Rolandas Kazlas/Asmeninio archyvo nuotr.
Rolandas Kazlas/Asmeninio archyvo nuotr.

„Pasivaikščiojimo“ inscenizacijos autorius, režisierius ir vaikštinėtojas – Rolandas Kazlas. Dar du vaikštinėtojai – Audronis Rūkas ir Dainius Tarutis. Scenografė ir kostiumų dailininkė – Elvita Brazdylytė. Šviesų dailininkas – Andrius Stasiulis. Garso režisierius – Aivaras Stankevičius.

Spektaklio „Pasivaikščiojimas“ pirmas parodymas – rugpjūčio 14 d. Palangos koncertų salėje.

Premjera Vilniuje – rugpjūčio 24 d. VU didžiajame kieme, festivalyje „Untold City“.

Šiemet festivalis „Untold City“ vyksta su šūkiu „Muziką kuria žmonės“ ir skirtas atkreipti dėmesį į tai, kad už kiekvieno scenos kūrinio slypi nebūtinai matomas autorius. Autorius – ne abstrakti sąvoka, tai konkretus žmogus, įdėjęs daug talento, meilės ir širdies, kad gimtų kūrinys. Teatre autorių teisės tokios pat svarbios, kaip ir muzikoje. Už galimybę sukurti ir žiūrovams parodyti spektaklį „Pasivaikščiojimas“, Rolandas Kazlas sumokėjo nustatytą autorinį mokestį Roberto Walserio teisėms atstovaujančiai agentūrai, o ši savo ruožtu perduos mokestį rašytojo autorių teisių paveldėtojams. Už kiekvieną spektaklio parodymą agentūrai taip pat mokamas nustatytas autorinis mokestis.