Rolandas Kazlas: „Moterys yra meno varomoji jėga“
Rolandas Kazlas turi galią neatpažįstamai keistis. Ne vaidinti, o tapti Foma, Kaligula, Jagu, Šereika, Astrovu, Dante – tokiais tikrais, kad žiūrovas kapituliuoja prieš šią mistifikaciją: tiki, gaili, niekina, įsimyli, ima nekęsti… Kas tas Kazlas iš tiesų? Nesitikėkime atsakymo. Nors aktoriaus ironija – irgi portreto detalė.
Viską žinote apie ugnį, vandenį ir varines triūbas?
Pirmiausia, varinėmis triūbomis norėčiau pagroti moterų žurnalų skaitytojoms, nes moterys – ištikimiausios ir entuziastingiausios teatro lankytojos, pačios geriausios žiūrovės. Tai jos į teatrą atsineša savo grožį, skanių kvepalų aromatą, herojų ir tikrų jausmų ilgesį. Jei moterys neitų į teatrą, mums, aktoriams, nebebūtų kas veikti, tiesiog nebeliktų žiūrovų. Žinoma, jos perka bilietus ir vyrams, bet šie dažniausiai paskutinę akimirką deda į krūmus – važiuoja medžiot ar ilgam sėda į fotelius, todėl žmonoms tenka į spektaklius keliauti su geriausiomis draugėmis arba „draugėmis“ iš bėdos. O tada mes, aktoriai, tampame jų svajonių herojais ir susižavėjimo objektais...
Moterys yra meno varomoji jėga, jų vyrai – televizoriaus pulto. Ne visi, tik tie – naminiai. O jei klausiate dėl vandens, ugnies ir triūbų... Dar sakoma kitaip: kad į tą patį vandenį dukart neįbrisi, nenudegęs nesuprasi, kur klydai, o vario triūbos – labai reikalingas dalykas sveikatai ir nervams apraminti. Aišku, yra pavojus užsiklausyti jų muzikos, tačiau tų triūbų, manau, reikia beveik kiekvienam, kad ir ką jis veiktų gyvenime. Jeigu kiti tau jomis nepapučia, tai bent pats sau tyliai pagroji ir pasidaro smagiau. Jeigu žmogus negauna pakankamai paklausyt vario triūbų, jam išsivysto varinis nepakankamumas.
Jis nebepasitiki savimi, pašlyja nervai, sustreikuoja širdis ir, žiūrėk, žmogus jau guli palatoje, prijungtas prie aparatūros ir apkaišiotas plastikinėmis ir guminėmis triūbelėmis, o jų muzika gana monotoniška: „Pypt... pypt... pypt...“ Būna, kad atsigauna žmogus, o būna, kad varinės triūbos galingai ir graudžiai užgroja, tačiau žmogelis jau jų nebegirdi, tik žiūri rimtai iš procesijos priekyje nešamos nuotraukos į kelią.
Kurią gyvenimo patirtį mielai pakartotumėte, kurią nubrauktumėte?
Na, jeigu jau kartot – tai viską, ko čia smulkintis... Antraip nebūtų to, kas dabar yra. O yra ne pats blogiausias variantas: šeima, vaikai, darbas teatre, kažkiek sveikatos, šiek tiek nuotaikos... Visada galvoji, kad galėjo būti geriau. Daug rečiau pamanai: o gal galėjo būti žymiai blogiau? Svarbiausia, matyt, visuma, o galutinis rezultatas pasimato tik gyvenimo pabaigoje. Kaip namo statymas. Galų gale nuimami pastoliai, aptvarkomos statybinės šiukšlės ir pamatai tai, ką visą laiką statei: šventyklą, namus, sandėlį, kalėjimą, ar, iš viso – kaip buvo tuščia vieta, taip ir liko, tik šiukšlių daugiau. Taigi, kol esi gyvas – vyksta statybos.
Visą Julės Šiurkutės interviu su Rolandu Kazlu skaitykite naujausiame – kovo mėnesio – žurnale „Laima“.