Rolandas Kazlas pristatė spektaklį „Pasivaikščiojimas“: jame – jautrumas neteisybei ir amžinai tuštybės mugei

Rolando Kazlo spektaklis „Pasivaikščiojimas“  / Lauryno Trimonio nuotr.
Rolando Kazlo spektaklis „Pasivaikščiojimas“ / Lauryno Trimonio nuotr.
Pranešimas spaudai
Šaltinis: Žmonės
2021-08-19 11:48
AA

Rolando Kazlo spektaklio „Pasivaikščiojimas“, sukurto pagal to paties pavadinimo šveicarų rašytojo Roberto Walserio apsakymą, pirmas parodymas įvyko Palangoje. Pagrindinį vaidmenį spektaklyje atliekančiam R.Kazlui ir jo aktorių trupei tai buvo pirmas gyvas susitikimas su žiūrovais po metų pertraukos. Atrodė, kad publika išsiilgusi teatro lygiai taip pat, kaip ir aktoriai – scenos. Palangoje vasarojantys itin gausiai rinkosi į naujo spektaklio parodymą, o jam pasibaigus, negailėjo ovacijų. Kitą savaitę Rolando Kazlo „Pasivaikščiojimas“ – Vilniuje, VU didžiajame kieme.

„Pasivaikščiojimas“, bene garsiausias šveicarų rašytojo Roberto Walserio apsakymas, iš tiesų vaizduoja jį patį, jo kaip rašytojo ir drovaus, nedrąsaus šio dažnai nedraugiško pasaulio gyventojo būtį“, – rašo apsakymo vertėja Rūta Jonynaitė.

Iš tiesų, vaikščiojimas Robertui Walseriui buvo daug daugiau nei pomėgis ar būdas pabėgti nuo tuščio popieriaus lapo. Kaip jis pats yra sakęs, tai prilygo egzistencijai. Pasivaikščiojimo leitmotyvas nuolat aptinkamas jo kūriniuose. Prasidėjęs kaip paprastas malonumas ir apylinkių pažinimas, jis rašytojui tampa dvasinių išgyvenimų šaltiniu, ryšio su išoriniu pasauliu galimybe, jausmine išraiškos priemone ir svarbiausia literatūrine tema. Rašytojas, galima sakyti, išvaikščiojo visą savo gyvenimą: ir tiesiogiai, ir savo kūriniuose.

Rolando Kazlo spektaklis „Pasivaikščiojimas“ / Lauryno Trimonio nuotr.

Apsakyme „Pasivaikščiojimas“ jis makabriškai išpranašavo ir savo likimą. Meistriškai aprašęs mirties sceną miške, įžvelgė savo paties ateities akimirkas. Po keturiasdešimties metų paskutinis jo pasivaikščiojimas tragiškai baigėsi būtent žiemos miške.

Nerimastingumas, tačiau tuo pat metu ir genialus atidumas detalėms. Dažnai skausminga ryšio su pasauliu paieška, pridengiama elegantišku mandagumu. Lengvas smagumas, tarsi bandantis atgrasyti bet kurią akimirką išnyrantį demoną. Begalinis jautrumas neteisybei, negerovėms, amžinai šurmuliuojančiai tuštybės mugei. Toks buvo Robertas Walseris, toks – ir jo „Pasivaikščiojimas“.

Rolando Kazlo spektaklis „Pasivaikščiojimas“ / Lauryno Trimonio nuotr.

Žavėjęs ir padaręs įtaką tokiems garsiems vardams kaip Hermannas Hesse, Stefanas Zweigas, Franzas Kafka, pats Robertas Walseris tarsi liko literatūros šešėlyje.

„Jei tokie rašytojai kaip Robertas Walseris būtų tarp mūsų labiausiai matomų intelektualų, galbūt jokio karo nė nebūtų buvę. Jei jis turėtų 100 000 skaitytojų, pasaulis būtų daug geresnis“, – kartą apgailestaudamas pasakė H.Hesse. Šis H.Hesse pastebėjimas neprarado aktualumo iki šių dienų.

Lygiai, kaip ir Roberto Walserio „Pasivaikščiojimas“. Neįtikėtina, kiek daug temų, kurias daugiau nei prieš šimtmetį palietė rašytojas, yra tikslus šių dienų atspindys.

„Labai šviesus ir žaismingas, skaudus ir linksmas, laisvas ir išmintingas „walseriškas“ žvilgsnis ir žodis galbūt yra tai, ko labiausiai reikia šių dienų žmogui, o sykiu ir man pačiam, kaip aktoriui ir režisieriui“, – sako R.Kazlas.

Rolando Kazlo spektaklis „Pasivaikščiojimas“ / Lauryno Trimonio nuotr.

Spektaklio „Pasivaikščiojimas“ premjera Vilniuje – rugpjūčio 24 d. VU didžiajame kieme, festivalyje „Untold City“. „Pasivaikščiojimo“ inscenizacijos autorius, režisierius ir vaikštinėtojas – Rolandas Kazlas. Dar du vaikštinėtojai – Audronis Rūkas ir Dainius Tarutis. Scenografė ir kostiumų dailininkė – Elvita Brazdylytė. Vertėja – Rūta Jonynaitė. Šviesų dailininkas – Andrius Stasiulis. Garso režisierius – Aivaras Stankevičius.

Fotogalerija:

Rolando Kazlo spektaklis „Pasivaikščiojimas“ (10 nuotr.)
+4