Balandžio 10 dieną suėjo pusė metų nuo tos dienos, kai praėjusių metų spalį aktorius Rolandas Boravskis iškrito iš Vilniaus kamerinio teatro penkto aukšto rūkomojo. Tragišką naktį tiek pats aktorius, tiek jo artimieji prisimena iki šiol. Keli mėnesiai nežinomybės, nerimo, viena kitą lydinčios operacijos – tai ilgam įstrigs ir aktoriaus mamos Julės Boravskajos atmintyje.
Dabar R.Boravskis jau gerokai sustiprėjęs, išleistas iš ligoninės pastarąjį mėnesį gydosi namuose. Po Velykų jis pradėjo dar vieną reabilitacijos kursą Santariškių klinikose.
„Šįkart gydytojai planuoja sutvarkyti Rolandui ranką ir koją. Visą kairę kūno pusę jis dar sunkiai valdo, ji po tragedijos buvo stipriai sužalota. Bet... jau geriau. Kasdien jis vis labiau sveiksta“, – Žmonės.lt sakė aktoriaus mama J.Boravskaja.
Pasak jos, R.Boravskio būklė gerėja. Jis jau ir pats vaikšto, tik dar kartais pasiremia ramentais, jo ranką kol kas laiko alkūnės įtvaras.
„Jam dar skauda, skauda remtis į žemę visa pėda. Nereikia norėti – juk jam buvo įstatytas implantas, kuris sutvirtino šlaunies ir dubens kaulus. Tačiau Rolandas labai užsispyręs ir kategoriškai sako, kad jam nereikia lazdelės. Dabar nuo stalo iki stalo pasiremdamas paeina ir be atramos, stengiasi pats, nors medikai sako, kad greit galės ir vienas vaikščioti. Tik dar reikia laiko“, – pasakojo J.Boravskaja.
Aktoriaus mama Rolandui – didžiausias atramos šaltinis. Ji sūnų slaugo, prižiūri, negaili jam nei laiko, nei meilės. „Jis vis draugams pasako: „Kiek aš pridariau bėdos tėvams.“ Sako „juk aš turėčiau prižiūrėti jus, vyresnius, o ne – jūs mane.“ Mes tik juokiamės – kaipgi kitaip gali elgtis tėvai?“ – šyptelėjus atsiduso J.Boravskaja.
Šiandien įprasta aktoriaus diena atrodo maždaug taip: pabudęs jis nusiprausia, padaro mankštą, pavalgo, pažiūri televizorių, panaršo internete, vėl mankšta, o tuomet – dėmesys knygoms, jas pastaruoju metu jis ryja vieną po kitos.
„Specialios priežiūros jam nereikia. Aš išeinu, jis užsirakina, paskui įleidžia, kai paskambinu. Rolandas stengiasi kuo daugiau vaikščioti, nors aš šaukiu, kad dar nesugijo, bet jis laikosi savo. Vis juokauja, kad mama dabar diktuoja sąlygas, o jis turi klausyt. Būna, papokštauja, vakarais istorijų visokių pripasakoja, leipstam abu juokais“, – pasakojo J.Boravskaja.
Po traumos paniręs į komą ir vėliau iš jos pabudęs R.Boravskis kurį laiką nekalbėjo, sunkiai atpažino žmones. Tačiau dabar jo kalba jau rišli, aktorius sąmoningai ir raiškiai dėlioja mintis, dalijasi pasakojimais, mėgsta pajuokauti.
„Pagrindinės jo bėdos – ranka ir koja. Šneka jis jau senokai. Tik gydytojai prašo neklausinėti apie tą lemtingą įvykį, po klausimų apie tai, kas tą naktį įvyko, Rolandas labai susinervina. Aš dar pradžioj klausiau, bet dabar jau nebelendu į dūšią. Prašė Rolandas, sako, nekamantinėkit, nenoriu apie tai kalbėti. Nors jis, panašu, viską prisimena. Tiesiog jam nemalonu“, – sakė aktoriaus mama.
Gydytojai sako, kad po metų R.Boravskis vėl jausis kaip anksčiau ir galės visu tempu kibti į darbus, kurių, kaip tikina jo mama, jis jau labai pasiilgo.
„Jis iš tų žmonių, kurie negali ramiai nusėdėti vietoje. Jau dabar galvoja naujus scenarijus, sako, kad apie ligoninę galėtų labai gerą scenarijų parašyti. Apskritai Rolandas jau labai pasiilgo aktorystės. Ateina draugai, kalbasi apie teatrą, užkulisius, sako, kaip nori grįžti į sceną. Nors, jei atvirai, aš nenoriu. Niekad nenorėjau ir kad aktoriumi būtų. Bet jis šio amato tikrai neatsisakys“, – pasakojo J.Boravskaja.
Tačiau kol kas planus grįžti į teatrą R.Boravskiui dar truputį teks atidėti. Medikai jam pataria kuo daugiau ilsėtis. Sušilus orams aktorius ketina persikraustyti į už Vilniaus esančią senelių sodybą.
„Rolandas dievina bites. Keli aviliai sodyboje – senelio palikimas. Kartais net stebiuosi, kaip bitės tai jaučia, kaip jo nepuola. Man, jei prieinu arčiau avilių, vis įgelia, o jis gali nors ir kasdien sukiotis ir nieko“, – sakė ji.
Po reabilitacijos Santariškių klinikose aktorius veikiausiai vyks į sanatoriją kuriame nors iš Lietuvos kurortų. Šiandien J.Boravskaja sako, kad labiausiai norėtų, jog sūnus gydytųsi Birštone – ten daugiau gamtos, žalumos, daugiau ramybės.
„Žinote, šiandien man jau ramu. Buvo labai sunkūs mėnesiai. Baisiausia buvo po plaučių operacijos, po to, kai jam buvo nutraukta diafragma. Tada meldžiausi, kad tik atlaikytų, vilties, jog sūnus išgyvens, buvo mažai. Bet viskas praėjo sėkmingai ir dabar jau ramiau. Dabar jau žinau, kad viskas praeityje“, – sakė ji.
