„Dar reikia atsitokėti... Man pačiam rankos dreba. Atrodo, kad tokie žmonės, kaip Rolandas Rastauskas, yra amžini“, – 15min teigė artimas velionio bičiulis, fotomenininkas Remigijus Treigys. Ketvirtadienį paskelbta, kad netikėtai iškeliavo žinomas lietuvių rašytojas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas R.Rastauskas.
R.Treigys: Jis buvo žmogus unikumas
„Mes buvome geri draugai ir esame pažįstami nuo labai seniai. Maždaug nuo 1989-ųjų“, – 15min teigė R.Treigys.
Paskutinį kartą fotomenininkas su juo kalbėjosi prieš savaitę, nes R.Rastauskas planavo sukurti parodą savo 70-ies metų jubiliejui. Paroda turėjo būti eksponuojama „Baroti“ galerijoje Klaipėdoje, pirmoje spalio pusėje. Rašytojui 70 metų būtų sukakę spalio 13 dieną.
„Jis man pasakojo, ką norėjo pakviesti, ką norėjo eksponuoti. Prašė mano patarimo. Man sunku dabar kalbėti, nes, ko gero, kaip ir visi jo draugai, esu dabar šoke“, – pasakojo pašnekovas.
„Kaip tik prieš tris savaitės mirė jo mama Palangoje. Kaip tik tada ir buvome susitikę...“ – dalijosi R.Treigys.
Paklausus, ką R.Rastauskas reiškė R.Treigiui, fotomenininkas atsakė: „Jis man reiškė daug. Jis buvo žmogus unikumas, žmogus reiškinys. Jo spalvinga asmenybė talpino be galo daug: jis buvo jautrus, kūrybiškas, supratingas. Man dabar sunku kalbėti, nes sunku patikėti, kad taip nutiko. Juolab kad žmogus turėjo tiek daug planų.“
V.Jauniškis: jis norėjo gyventi ir darė tą labai aktyviai
Teatro kritikas, publicistas, kultūros apžvalgininkas Vaidas Jauniškis Rolandą Rastauską sakė prisiminsiantis kaip neišdildomą kultūros fenomeną.
„Jei kalbėtume kaip apie rašytoją, kaip jau yra įvardyta – jis buvo frazės, sakinio riteris, tiesiog Mokytojas stiliaus, pajautimo.
O jei kalbėtume kaip apie žmogų, tai jis tiesiog tą stilių skleidė, juo gyveno. Buvo savotiškas ypatingo gyvenimo būdo, sakyčiau, net dendiško, ambasadoriumi. Gražaus, aštraus, satyriško žvilgsnio savininkas, visuomet gebėjęs laiku ir taikliai pateikti repliką“, – prisiminė V.Jauniškis.
Jis teigė, kad nors su R.Rastausku pastaruoju metu artimai nebendravo, tačiau nebuvo ženklų, kad rašytojas būtų susiruošęs „padėti plunksną“.
„Jis dalyvavo parodos atidaryme, bendravo, buvo labai aktyvus. Mieste jį matė žmonės vos prieš dieną ir viskas buvo gerai. Galėtume dabar spėlioti, kokia išties mirties priežastis, tačiau tikrai galiu pasakyti, kad jis norėjo gyventi ir darė tą labai aktyviai“, – kalbėjo V.Jauniškis.
Laikmetį pralenkusi asmenybė
Vilniaus universiteto (VU) profesorius Jonas Dagys Rolandą Rastauską prisiminė kaip išskirtinę, savo laikmetį pralenkusią asmenybę.
„Jis buvo nepaprastai laisvas žmogus. Net sovietmečiu jis spinduliavo išskirtine, europietiška laikysena. Net man, kaip vaikui, nes esu gerokai jaunesnis už jį, man tai buvo toks visiškas šviesos pavyzdys. Jo laikysena, gebėjimas išlaikyti jaunatvę, rasti ryšį su jaunos kartos kūrėjais, tai buvo visiškai fenomenalu. Visa tai rodo tą jo tokią vidinę jaunystę ir laisvę“, – kalbėjo J.Dagys.
Jis apgailestavo, kad kūrėjas išėjo gerokai per anksti – buvo suplanuoti net keli skaitymai, eilėraščių leidyba.
„Jo kūrybinė veikla tiesiog nutrūko. Ne toje stadijoje, kai žmonės pasitraukia iš viešojo gyvenimo patys, pasirengę tam. Viskas labai staiga. Dabar Lietuvos kultūra prarado itin iškilią asmenybę ir kaip tik tuo metu, kai ji aktyviai reiškėsi. Labai gaila“, – kalbėjo J.Dagys.
A.Gelūnas: „Tebūna Tavo amžinoji kelionė šviesi ir, žinoma, įdomi, Bičiuli“
Nacionalinio dailės muziejaus direktorius Arūnas Gelūnas taip pat išreiškė užuojautą dėl R.Raustausko mirties. „Didžiulė netektis ir šokas“, – rašė jis savo feisbuko paskyroje.
„Rolandą mačiau vos prieš šešias dienas Antano Gudaičio parodos atidaryme – gyvybingą, įžvalgų, energingą, empatišką ir, žinoma, žaižaruojančiai šmaikštų. Klegėjom, juokavom, iš sąmonės užkaborių ištraukiau seną anekdotą, kuris tiko mūsų aptariamai situacijai, žvaliai pasijuokėm. Amžinai veržlus ir kūrybingas RoRa, pagalvojau“, – teigė jis.
Būtent toks R.Rastauskas visada išliks A.Gelūno atminty.
„Tebūna Tavo amžinoji kelionė šviesi ir, žinoma, įdomi, Bičiuli. O mes, nepyk, einam kiek paverkti, nes yra laikas ir verkti...“ – teigė jis.
N.Butnoriūtė prisiminė jo knygą
Literatūrologė, literatūros kritikė Neringa Butnoriūtė savo feisbuko paskyroje skyrė dėmesį vienai svarbiai R.Rastausko knygai.
Ji prisiminė vieną iš Vilniaus knygų mugės dienų, kai buvo kalbama apie jo knygą „Verkianti bronza“.
„Verkianti bronza“ man patiko taip, kaip patinka skaityti kultūringą Vakarų modernizmo klasiką. Seki užfiksuotą XX amžiaus patricijų laikyseną, kai kūrėjas save pateikia viešumai per bohemišką malonumą, atvirai elitarizuoja menininkų aplinką. Bent jau man nei anuomet, nei dabar ji neatrodo meinstrymas, o kuo toliau, tuo labiau tolsta. Tad „Verkianti bronza“ į tai leidžia pažiūrėti pro Rastausko objektyvą“, – teigė ji.
Pasak literatūrologės, tokia laikysena daug davė R.Rastausko tekstams: „Pirmiausia jis visad kalbėjo kaip savo skoniu pasitikintis intelektualas, kaip subjektyvus autoritetas. Kelionės skersai Europą jo tekstuose vyksta ne į save, ne mąstant keistis ar keisti kitus, ne svetur ko nors atrasti, tačiau hedonistiškai paaukojamos menui ir saviraiškai. Tad nieko keisto, kad buvimas svetur aistrina vaizduotę tirštą įvykio kontekstą paversti nuotykiu, vertu literatūros.“
„Iš Rastausko neatimsi dendiško gebėjimo žinomus dalykus parodyti nepakartojamai. Čia daug „aš“, kuris slypi stiliuje. Dėl to tekstai manieringi (tiesa, pastarųjų metų jau mažiau), bet juose nesitenkinama paviršiniu vaizdingumu. Jo ironija sąmoningai nevulgarino (arba, atvirkščiai, nugalėjo kasdienybės vulgarumą kultūros kalba). Tai būdinga poezijai ar literatūrai plačiąja prasme. Todėl įmanoma sekti, apie ką Rastauskas rašo, bet nebus lengva nupasakoti, apie ką parašė (esė siužetas nušautas). Ir nieko baisaus, jei perskaičius įsimena ne užfiksuotas faktas, o originalus aforizmas“, – tęsė N.Butnoriūtė.
Visą N.Butnoriūtės tekstą skaitykite jos feisbuko paskyroje:
R.Rastauskas, žinomas slapyvardžiu RoRa, gimė 1954 m. spalio 13 d. Vilniuje. 1978 m. baigė anglų filologiją Vilniaus universitete (VU). 1978–1986 m. dirbo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, dėstė VU, nuo 1986 m. dėstė Klaipėdos universitete. Nuo 2016 m. dirbo Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, rašoma Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje.
1972 m. debiutavo pjese „Lenktynių aitvaras“. Išleido poezijos, eilėraščių, esė rinkinių, teatrinių istorijų knygą „Bermudų trikampis“ (2011), parašė scenarijų, sukūrė skaitymo performansų.
R.Rastauskas apdovanotas I. Simonaitytės literatūrine premija, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto literatūros premija (abi 2006 m.), Lietuvos nacionaline premija (2010 m.), Jotvingių premija (2015 m.), ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi (2015 m.).
Apie rašytoją sukurtas televizijos filmas „Vaikštūnas RoRa“ (2006 m., režisierius Juozas Javaitis).
