„Gal noriu rašyti vaikams todėl, kad tada galvoju apie mažą save? Žinau, kad būti vaiku, paaugliu nėra lengva, nes augdamas kai kuriuos jausmus išgyveni stipriau nei suaugusieji“, – pabrėžia rašytoja, šiuo metu motinystės atostogomis besimėgaujanti radijo stoties „M-1 Plius“ programų vadovė Viktorija GIRČIUVIENĖ (33). Žinanti, ką reiškia turėti valgymo sutrikimų ir būti išduotai draugų, tas patirtis ir emocijas ji sudėjo į knygas.
Pernai pasirodė net dvi pirmosios tavo knygos – apie valgymo sutrikimų kamuojamos paauglės gyvenimą pasakojantis romanas „Daugiau niekada“ ir į fantastinį pasaulį nukelianti istorija „Ten, kur gyvena slibinai“. Kaip tampama rašytoja?
Esu baigusi lietuvių filologijos studijas – jau tada įsivaizdavau, kad būsiu rašytoja. Sakydavau, kad gyvensiu iš rašymo. Dabar juokiuosi, kad svajones reikia konstruoti labai atsakingai, nes rašymas kurį laiką buvo mano profesinė veikla, bet tai – tikrai ne tas pats, kas būti rašytoja. Vis bandydavau rašyti ir ką nors didesnio, bet po kelių skyrių mesdavau, nes trūkdavo laiko.
Tačiau prieš ketverius metus, kai gimė dukra, įvyko virsmas. Klausiau savęs, kaip auginti tą žmogų, kad jis neturėtų tokių problemų, kokių bręsdama turėjau aš, paauglystėje patyrusi, ką reiškia anoreksija, paskui – bulimija. Svarsčiau, kaip dukrai įdiegti palankų požiūrį į maistą ir savo kūną. Seniai žinojau, kad kada nors apie tai parašysiu romaną. Tik įsivaizduodavau, kad jis bus skirtas suaugusiesiems. Gimus dukrai pagalvojau, kad laikas atėjo, bet knygą rašysiu vaikams: juk abejoti savimi ir kūnu dažnai pradedama labai anksti.
Save paskatinau imtis rašymo dar ir dėl to, kad pagalvojau, kaip galėsiu dukrą mokyti siekti svajonių, jei pati to nedarau. Faustai buvo kokie šeši mėnesiai, kai jos pietų miego laiku, naktį pradėjau rašyti.