Romano „Objektyve meilė“ autorė Lina Neverbickienė: „Nesakom, kad Berlyne liksim ilgam“
Draugė, perskaičiusi knygos rankraštį, jo autorės Linos Neverbickienės (44) kuo rimčiausiai paklausė, ar tik ne premjerą kompromituojanti medžiagą privertė ją bėgti iš Lietuvos... „Tikrai ne“, – pristatydama romaną „Objektyve meilė“ juokiasi žurnalistė ir viešųjų ryšių specialistė, šiuo metu gyvenanti Berlyne.
Ir romaną, kuriame veiksmas sukasi apie bulvarinio laikraščio redaktorę ir į meilės pinkles pakliuvusį premjerą, ji pasirašė Lina Ever ne todėl, kad būtų slapsčiusis, o tik norėdama sutrumpinti ilgą pavardę!
Per pastaruosius metus Linos gyvenimas gal ir neapsivertė aukštyn kojomis, bet trečias vaikas, sprendimas išvykti gyventi svetur ir prabudusi kūrybos gyslelė suteikė daug atradimų: „Vėlyva motinystė atjaunino, Berlynas išlaisvino, rašymas suteikė prasmę ir ramybę, o knyga – nuostabių pažinčių. Ir dar tai, kad į mėgstamiausią renginį Vilniuje – knygų mugę – sugrįžtu jau ir kaip autorė. Apie daugiau niekada nedrįsau ir svajoti.“ Taip pat Lina rašo blogą „Berlyno dienoraštis“.
Palikti patogų gyvenimą nėra paprasta. Gal išvykdami gyventi į Berlyną su vyru bėgote ir nuo vidutinio amžiaus krizės?
Turbūt tai ir buvo vidutinio amžiaus krizė, kai supranti, jog gyvenimas nebetenka pojūčių, spalvų, įdomumo, kai atrodo, kad stovi vietoje ir praleidi kažką įdomaus. Tada dažniausiai sutuoktiniai keičia partnerius, o mes pakeitėme šalį.
Prieš trejus metus, kai vyresnioji dukra jau studijavo pirmame kurse, o vidurinysis sūnus baigė mokyklą ir apsisprendė studijuoti Danijoje, supratome, kad iki tol, kol mažius pradės eiti į mokyklą, mes esame visai laisvi daryti tai, apie ką svajojome. Palikom Lietuvoje įrengtą namą, išpuoselėtą veją, atidavėm draugams sodybos raktus, išdalijom krūvą daiktų ir išvažiavom. Pasirodo, kad daiktų užtenka tik tiek, kiek telpa į seną mersedesą.
Nesvarstėte egzotiškai šiltų pabėgimo variantų?
Tokiame amžiuje svarstai pragmatiškai. Apie tai, jog kada nors gyvensiu Berlyne, svajojau turbūt dvidešimt metų, nuo pat pirmojo apsilankymo. Visada, kai tik atvažiuodavom čia, užliedavo toks naminis jausmas, lyg viskas būtų sava, suprantama, jauku. Mane šis miestas buvo apsėdęs (ir iki šiol taip yra), kaip kiti būna apsėsti Paryžiaus, Romos, Barselonos...
Išvažiuodami visiškai aklai nerizikavome – kadaise trejus metus esame gyvenę Bavarijoje, ten gimė vyresnieji vaikai, tad kalbą mokėjome ir pagrindines išgyvenimo taisykles šioje šalyje žinojome, Berlyne turėjome draugų. Apie grįžimą po poros mėnesių, jei kažkas klostysis ne taip, nesvarstėme – buvome pasiruošę, kad niekas čia mūsų nelaukia ir kad turėsime patys įsisukti. Prireikė metų, kol radome savo rajoną, savo darželį, savo būstą, savo parką, savo kavinę, savo ledainę...
...ir savo pragyvenimo šaltinį?
Prieš išvažiuodama buvau laisvai samdoma, tad prie kai kurių projektų galėjau dirbti iš bet kurios pasaulio vietos. Tačiau vyras fotografas paliko darbą dienraštyje ir išvažiavo į nežinią. Turėjome santaupų, bet kol Renatas susirado fotografo vietą studijoje, teko man pusmetį kelis kartus per savaitę ir alų papilstyti, ir kokteilius išmokti daryti, ir svečius aptarnauti, ir konferencijose pagalbinius darbus padirbti. Bet tai buvo tarsi atostogos po įtemptų darbų žiniasklaidoje, ryšių su visuomene agentūroje, ministerijoje. Susipažinau su daugeliu įdomių žmonių, patobulinau kalbą, išmokau gražią alaus putą padaryti!
Dabar dirba tik vyras, o aš rašau. Sumažinome poreikius ir vieno atlyginimo užtenka. Kartais prisiduriu iš komercinių tekstų. Galvoju, kad visai norėčiau rašyti scenarijus. Be to, iki ketvirtos valandos vakaro reikia paimti vaiką iš darželio, tad abiem dirbti būtų labai sunku.
Nesakom, kad Berlyne liksim ilgam. Nebeplanuojame ir žinome, kad jei pasidarys nuobodu, galime sukti atgal į Vilnių, o gal dar kur nors kitur. Gyvenimas per trumpas, kad jį praleistum vienoje vietoje.
TAIP PAT SKAITYKITE: Osle gyvenanti rašytoja Rūta Mataitytė: „Mano namai yra čia, čia ir noriu likti“
Kaip į sprendimą palikti namus reagavo vyresnieji vaikai – juk buvo jų metas pakelti sparnus?
Tą rudenį visi išsibarstėme po Europą. Dukra apsidžiaugė netikėtai gavusi laisvę Vilniuje. Sūnui pirmieji metai Kopenhagoje nebuvo lengvi, tad jis dažnai atlėkdavo pas mus į Berlyną. Vaikams namai yra ne sienos ir ne baldai, o vieta, kur gyvena tėvai, brolis, kur jautiesi saugus ir mylimas. Ir kur gauni sočiai pavalgyti, priduria sūnus.
Kai atitrūkote nuo įprastos aplinkos, tuomet ir kilo noras rašyti – atsirado daugiau drąsos, o gal laiko?
Rašyti pradėjau dar Lietuvoje veikiama nėštumo hormonų, kurie priverčia besilaukiančias mamas kalnus nuversti. Pradėjau, o kai įsivažiavau, nebegalėjau atsitraukti. Romaną rašiau ilgai, gal dvejus metus, paskui dar metus taisiau.
Kiek skaičiau protingų knygų apie rašymą – visos patarė pradėti rašyti apie tai, ką geriausiai žinai. O aš žinojau, kaip veikia redakcija, koks nusibaigęs kartais būna žurnalistas, kaip dirba paparacas, todėl meilės istorijos veikėjai nuo pat pradžių buvo aiškūs. Tuo metu vyko žymioji žaliaakės istorija, pagalvojau, kad nėra romano, kuris pataršytų politikų gyvenimus. Ir man pasirodė, kad visai smagu būtų pavaizduoti sexy premjerą. O kad būtų dar didesnė intriga – padariau jį konservatoriumi (gal atleis man Andriaus Kubiliaus gerbėjos už tokį akibrokštą).
Pradžioje rašymui skyriau nugriebtas minutes nuo šeimos, nuo vyro, nuo savęs. Paskui jau atsirado ir rutina. Dabar dažniausiai rašau namie rytais, kai vyras išveda vaiką į darželį, o aš parminu dviračiu iš sporto klubo. Pasidarau juodos arbatos ir sėdu dirbti, o po pietų tvarkau visus kitus reikalus. Negaliu rašyti, jei kas nors yra namie. Net jei vyras sėdi kitame kambaryje, negaliu iki galo pasinerti į savo išgalvotą pasaulį. Savajam blogui rašyti turiu ritualą – vieną dieną per savaitę einu į kurią nors iš mėgstamų kavinių ar knygynų, pasiimu puodelį kapučino, išsitraukiu kompiuterį ir rašau tai, kas tuo momentu ateina į galvą, kur nuveda mintis.
Užsiminėte, kad rašymas jau tapo rutina, tad reikėtų laukti ir kitos knygos?
Pajutau tokį malonumą rašydama, kad dabar savo noru to tikrai neatsisakysiu. Be to, manau, kad Lietuvoje trūksta kokybiškos populiariosios literatūros. Pats didžiausias komplimentas – kai moterys man rašo, jog negalėjo atsitraukti nuo knygos, skaitydamos pamiršo buitį, barnius, rūpesčius, miegančius vaikus. Tai lyg antidepresantai. Manau, kad meilės romanas – tai pasaka moteriai, kurios pabaigoje su palengvėjimu atsidūstam, kad nugalėti pilki vilkai, pabučiuotos snieguolės, nukauti drakonai, ir turim viltį, kad įmanoma gyventi kartu ilgai ir laimingai...
Turiu bebaigianti jau kitą romaną, kurio veiksmas vystosi Berlyne, pagardintas mano emigrantiškais įspūdžiais ir išgyvenimo dideliame mieste istorijomis. Jis irgi bus apie meilę – žmogui ir miestui. Noriu parodyti, kad ne vien Paryžiuje ar Romoje galima įsimylėti.