Romano „Prijaukinti vėjai“ autorė siūlo leistis į nuotykį Kanaruose

„Kartais reikia išklysti iš kelio, kad rastum lobį, arba atsisakyti lobio – kad rastum savo kelią“, – sako romano autorė. Kai tau 27-eri, galima šokti į bendraamžių šeimos idilės traukinį, arba... nusipirkti „lemtingą bilietą“ ir nuskristi į Kanarus. Taip padarė romano „Prijaukinti vėjai“ pagrindinė veikėja Alba. Išdrįsusi palikti blėstančią meilę, pabodusį darbą ir mylimą Vilnių, ji leidžiasi į naujo gyvenimo paieškas mažoje Kanarų saloje Lansarotėje. Albos gyvenimą kaipmat pagauna ispaniškas ritmas. Nuostabi salos gamta, svaiginančios pažintys ir, žinoma, meilė – viskas ko reikia atostogų romanui.

Romanas „Prijaukinti vėjai“ – antroji jūsų knyga. Pasakojimas apie tai, kai nebegali apsikęsti, meti viską ir keliauji ieškoti laimės bei savęs. Kaip atėjo knygos idėja?

Pirmoji knyga gimė iš sunkaus išgyvenimo, kai perdozavęs narkotikų mirė mano pažįstamas. Man buvo penkiolika ir tuo netekties jausmu norėjau pasidalyti su visu pasauliu. Jau seniai žinojau, kad parašysiu dar bent vieną knygą, tik ilgą laiką buvau per daug užsiėmusi kitomis patirtimis: mokslai, studijos ir darbas Ispanijoje. Šio romano idėja kirbėjo jau penkerius metus, kol vieną dieną atsisėdau ir pradėjau rašyti. Didžiausias įkvėpimas pagaudavo rytais, einant į autobusų stotelę

Knygą rašyti pradėjote, kai pati gyvenote Lansarotėje. Tad kiek ši istorija atkeliauja iš jūsų gyvenimo?

Būdama dvidešimt ketverių pati išvykau dirbti padavėja į Lansarotę. Apie šią salą anksčiau net nebuvau girdėjusi. Turėjau skristi į Maljorką, bet paskutinę minutę pasikeitė to viešbučio, kuriame turėjau dirbti, planai.

Tad knygos idėja ir gimė Lansarotėje. Pamenu tą akimirką. Virtuvėje ploviau indus ir pro mažą langelį mačiau vandenyną. Tada pažadėjau sau, kad parašysiu knygą apie šią salą ir jos žmones. Labai norėjau, kad apie Lansarotę sužinotų kuo daugiau žmonių, galbūt net jaučiau pareigą ją išteistinti po Mišelio Houelbeko knygos „Lansarotė“.

Neneigsiu, romane palikau ir autobiografinių detalių, pavyzdžiui, savo santykį su močiute, nuotykį automobilyje. Kaip ir knygos veikėja, Lansarotėje dirbau padavėja ir maudžiausi vandenyne nuoga, bet nuo vaikystės turiu lakią vaizduotę, todėl dauguma knygos personažų ir istorijų išgalvoti.

Knygos herojė Alba išvyksta į Ispaniją, nežinodama, kiek laiko ten praleis. Ar jums teko kada nors leistis į tokią kelionę, kai turite bilietą tik į vieną pusę?

Kelionė į Lansarotę ir turėjo būti be bilieto atgal. Paskutiniais studijų metais persitempiau: bandžiau baigti dvejas bakalauro studijas, tuo pat metu dirbau žurnale. Vieną vakarą gulėdama lovoje pajutau, kad girdžiu, kaip greitai plaka mano širdis, o nuo įjungto kompiuterio spengia ausyse ir plyšta galva. Turėjau tiek daug darbų ir įsipareigojimų, bet kentėjau nuo stipraus pervargimo. Pažadėjau sau, kad jei išsikapstysiu iš šios būsenos, kuriam laikui išvyksiu į Ispaniją. Gavau kontraktą pusmečiui, po jo buvau suplanavusi keliauti į Angliją, bet trumpam grįžau į Lietuvą ir pasilikau...

Norėjau sustoti ir kurti stabilų, ramesnį gyvenimą, tik viskas susiklostė kiek kitaip. Kaip rašau savo knygoje: „Kažkas parašė kitokį gyvenimo scenarijų, kurį visą perskaitęs galbūt apsiverktum, todėl skaitai pamažu, dalimis, kiekvieną dieną.“ Gal tuo gyvenimas ir yra įdomus?

Romano veiksmas vyksta Ispanijos salyne. Apskritai knygoje daug Ispanijos, jos kultūros. Ir neatsitiktinai. Kuo jums svarbi ši šalis?

Ispaniją įsimylėjau būdama ketverių. Jau mokykloje pradėjau mokytis šios kalbos, pasirinkau antras bakalauro studijas vien dėl to, kad išvažiuočiau į Ispaniją. Dalyvavau įvairiuose projektuose, darbo stovyklose. Kasmet vykstu į Ispaniją, kad pasikraučiau įkvėpimo naujiems darbams. Man ši šalis tarsi antri namai. Jei pradedu jaustis blogai, kraunu lagaminą, skrendu į Ispaniją ir viskas išsisprendžia per kelias dienas.

Tokia buvo ir mano kelionė į Madridą. Rašiau knygą, bet turėjau daug dvejonių. Išvykau viena. Žiūrėjau ispaniškus filmus, daug vaikščiojau ir stebėjau žmones. Prisiminiau, kad Madride gyvena mano pažįstamas režisierius. Susitikom trumpam, jis man papasakojo apie rašomą scenarijų, aš jam –apie knygą. Apsikeitėm patarimais, nuomonėmis. Pamenu, sėdžiu vidurnaktį ant suoliuko Retiro parke ir jaučiu, kad jau žinau, koks bus mano romanas.

O kokios knygos jums labiausiai patinka? Ar jau atradote gyvenimo knygą?

Turbūt nepatikėsite, bet mano gyvenimo knyga yra Ugnės Barauskaitės „Vieno žmogaus bohema“ (tikiuosi, šis pavadinimas netaps mano gyvenimo scenarijumi). Knygose mėgstu pieštuku pasibraukti mėgstamas vietas, perskaičiusi šią knygą, pastebėjau, kad subraukiau ją visą. Šią knygą visada laikau ant naktinio stalelio prie lovos, žinau, jei atsiversiu 13 puslapį, ten bus parašyta: „Ir laukti, ir laukti, ir laukti, kol kas nors nutiks. Bet nenutinka. Laukiau, laukiau – o nenutiko nieko! Šimtą ir tūkstantį kartų lingavau ant vonios krašto apsiglėbusi rankomis.“ Šie žodžiai – mano praeitis.

Kokiam skaitytojui rekomenduotumėt „Prijaukintus vėjus“?

Tam, kuris laukia, svajoja, bet nedrįsta: keliauti, žengti pirmo žingsnio, siekti svajonių, kažką keisti ar keistis. Manau, knyga patiks ir pavargusiems nuo kasdienybės, norintiems bent trumpam pabėgti, užsimiršti, pabūti kitoje šalyje ir akimirkoje. Žinoma, ją rekomenduoju ir visiems Ispanijos mylėtojams.

Žinau, kad jau rašote kitą knygą labai įdomia ir svarbia tema. Tikitės, kad prie tos knygos atsiradimo prisidės ir kiti žmonės. Papasakokite.

Jau dėlioju mintis brandesniam romanui apie išsiskyrimą. Kalbu ne apie santuoką, bet ilgą draugystę, kuri taip ir nenuveda prie altoriaus, vieną dieną netikėtai nutrūksta. Apsidairiau aplinkui ir savo aplinkoje pamačiau daug žmonių, kurie skirtingai išgyvena tokius išsiskyrimus. Taip užsimezgė nauja istorija, kuri galbūt bus ir pagalba sudaužytoms širdims. Todėl prašau skaitytojų anonimiškai pasidalyti savo istorijomis, kurios suguls į knygą ir kartu kažkam vieną sunkiausių gyvenimo akimirkų leis suprasti – „tu nesi vienas“.