Romano „Vestuvių nebus!“ autorė Ligita Juknevičiūtė: „Leidau reikštis savo gaivališkai Ligitai“

„Lygiai tas pats buvo, kai pradėjau tapyti. Ir kažkodėl man norėjosi piešti tik moterų portretus, veidus. Draugai kaip susitarę komentavo: „Ligita, juk čia – tu!“ „Na, tikrai ne aš“, – atsikirsdavau. Bet iš tiesų kiekviename jų yra dalelė manęs, – prisipažįsta. – Mama pamačiusi atsargiai įvertino: „Jos tokios rūsčios...“ Matyt, į tuos veidus sudėjau visą pastarųjų metų savo liūdesį, džiaugsmą ir nerimą. Ir dabar, jei kas negerai, koks nerimas – sėdu ir tapau. Taip išsikraunu.“

Knyga irgi nerimo ir liūdesio pilna?

Ji kaip tik labai linksma, nors yra ir kriminalo, detektyvo. Tokiu ironišku, bridžitišku stiliumi parašyta. Vadinu ją meilės nuotykių detektyvu. Pagrindinei herojei Vaivai – trisdešimt, ji ištekėjusi. Lyg ir laiminga. Bet staiga gyvenimą sujaukia meilė: moteris įsimyli gražuolį vakarėlių liūtą... Paprastą meilės trikampį nudažo kriminaliniai atspalviai: Vaivos vyras netikėtai miršta, o mylimasis, kuris, kaip vėliau paaiškėja, senokai ieškomas policijos, dingsta. Moteris nusprendžia eiti į vienuolyną, bet atsiduria... alkoholikų reabilitacijos klinikoje...

Negaliu tvirtinti, kad pagrindinė knygos herojė esu aš, bet kai kurie nuotykiai ar prisiminimai – tikrai iš mano gyvenimo. Knygoje išlaisvinau savo esybę – ne mamą, ne žmoną, o moterį, kuri gyvendama šeimyninį gyvenimą ir augindama mažus vaikus buvo gerokai prislopusi. Romane leidau reikštis savo gaivališkai Ligitai. Pabandžiau interpretuoti, kaip galėjo susiklostyti tokios kaip aš gyvenimas, jeigu likimo scenarijus būtų pasisukęs visai kitaip.

Kodėl buvusi TV laidų vedėja, redaktorė, žodžiu – televizininkė, apskritai sėdo rašyti knygos?

Todėl, kad nuo kovo mėnesio sėdėjau be darbo – visi televizijos projektai baigėsi. Iš pradžių net džiaugiausi, kad galėsiu pailsėti, bet, žiūriu, poilsis nesibaigia... Galvoju, parašinėsiu: gal koks serialo scenarijus išeis, gal kam patiks... O kai pradėjau, pasidarė įdomu, ar tikrai knygos herojai pradeda gyventi savo gyvenimą?

„Ką tie rašytojai peza, kai mistifikuoja savo knygas ir pasakoja, kad jų veikėjai nuėjo kita linkme, ne pagal scenarijų?.. Kaip sugalvojai, taip ir parašysi“, – buvau tikra. Bet jie iš tiesų pradeda gyventi savo gyvenimą! Būdavo, išeinu pasivaikščioti su šunimi į mišką, svarstau, planuoju siužetą – tas išvažiuos, tas atvažiuos, šitas detektyvas baigsis taip... Grįžtu namo, sėdu rašyti ir... siužetas visai kita linkme pasisuka, herojai visai kitaip ima elgtis, nei planavau. Todėl galiu ramia sąžine atsiriboti nuo visko, kas vyksta knygoje (juokiasi).

Juk jis irgi nori meilės, dėmesio, būti svarbus. Dalytis moters meile su vaikais dažnam vyrui gana sudėtinga.

Dabar net džiaugiuosi, kad likau be darbo. Man tai – dar viena pamoka, kad gyvenime viskas vyksta taip, kaip turi vykti. Seniau, kai būdavo tokios darbo pauzės, labai stresuodavau. O tąkart liepiau sau išsimiegoti, pailsėti, ėmiau mokytis prancūzų kalbos, užsirašiau į sporto klubą, pradėjau tapyti. Kai atsisakai dalykų, kurie yra tik beprasmiai pinigų rijikai, tokie kaip pedikiūrai, manikiūrai ir brangūs vardiniai drabužiai, kai išmoksti be to apsieiti ir suvoki, kam tikrai verta leisti pinigus, – gyventi pasidaro kur kas lengviau.

Vidinė ramybė yra šimtąkart svarbesnė už didžiausius turtus. Gal aš netapau superprodiusere, nesukūriau nieko labai vertingo žurnalistikoje, bet man atsivėrė kiti dalykai, kurie teikia tikrąjį pasitenkinimą. Išmokau gyventi šia akimirka, ypač kai perskaičiau knygą „Šios akimirkos jėga“. Tada mano pretenzijos gyvenimui sumažėjo iki nulio.

Išeinu su šunimi pasivaikščioti po mišką ir galvoju, kad esu dėkinga už viską, ką turiu: aš rami, turiu šeimą, visi mano artimieji sveiki. Aš net neturiu ko prašyti! Ir tada netikėtai gaunu tai, apie ką nė nesvajojau. Tikra tiesa: nustokite prašyti ir pradėkite dėkoti. Tada Dievas atsiųs tai, ko jums trūksta.

Kas dabar yra jūsų šeima?

Mano vaikai – sūnus Tauras, kuriam tuoj bus trylika, ir dešimtmetė dukra Elena. Ir draugas Kęstutis, su kuriuo kartu esame jau septyneri metai – net ilgiau, nei aš buvau santuokoje.

Prieš maždaug aštuonerius metus buvote viena garsiausių Lietuvos žurnalisčių, laidų vedėjų, kuriai buvo atviri visi pramogų pasaulio užkulisiai. Dar – atsidavusi dviejų vaikų mama, išdidi žmona... Atrodė, sėkmingesnės ir laimingesnės už jus vargu ar galėtų būti. Ir staiga – griausmingos skyrybos...

Baisiausia, kad ta Ligita tapo net per daug laiminga... Santuokinis gyvenimas apskritai yra paradoksas: moteris jame tampa ir labai labai laiminga, ir kažkuria prasme suvaržyta. Aš visada buvau kraštutinumų žmogus: kai gimė vaikai, man jie buvo pirmoje vietoje. Manau, kad mūsų santuoka iširo, nes aš tekėjau vienoks žmogus, o gimus vaikams tapau visiškai kitokia – klasikine mama. Polėkio, skrydžio manyje galbūt ir liko, bet jis tiesiog neturėjo kada pasireikšti.

Pilnatvė, džiaugsmas gimus vaikams buvo tokie dideli, kad nebereikėjo nei viešumo, nei darbų: pasiūlė vesti laidą „Kas šeimos galva?“, vedžiau, bet man tai neteikė jokio pasitenkinimo. Vyras išsitempė mane į Ispaniją pabūti tik dviese, tai grįždama galvojau, kad pasmaugsiu jį dar lėktuve, – taip buvau pasiilgusi vaikų. Jeigu vyras nėra toks kantrus, kad išlauktų, kol moterėlei po gimdymų hormonai grįš į savo vietas, šeimos dažniausiai išyra.

Kodėl motinystė taip sujaukė galvą?

Taip jau yra: moteris net nelabai suvokia, kas su ja darosi. Kai Tauras gimė, buvau labai laiminga, o po Elenos gimimo apskritai įkritau į euforiją: nubusdavau antrą nakties, žiūrėdavau į lubas ir galvodavau: „Aš turiu dukrą! Kokia aš laiminga!“ Dažnai matau tokias „nupušusias“, vaikams per daug atsidavusias supermamytes, kurios dar aikčioja: „Gimdyčiau ir gimdyčiau...“ O vyras šalia jau sėdi už galvos susiėmęs... Juk jis irgi nori meilės, dėmesio, būti svarbus. Dalytis moters meile su vaikais dažnam vyrui gana sudėtinga.

Šią vasarą turėjau pokalbį su gera drauge: klausiausi jos ir atpažinau save. Lygiai tos pačios problemos: mažas vaikas, moteris pasinėrusi į motinystę, vyras nesupranta, kas vyksta, šeima – ties skyrybų slenksčiu... Mes su ja labai rimtai pasikalbėjome: „Nedaryk tos klaidos. Turi nuostabų vyrą. Įvertink, kad jis aukojasi ne mažiau, nes dar nepabėgo laukais nuo tavęs dėl dėmesio trūkumo. Pasikalbėk su juo, pasakyk, kad myli, kad niekada vaikai nesugriaus jūsų santykių.“

Ir, žinokite, stebuklas įvyko: jie pasikalbėjo ir išsaugojo šeimą. Jis net bandė nusileisti: „Gerai, gyvenkime dėl vaikų.“ Bet ji rado savyje tiek išminties, kad pasakytų: „Ne, ne dėl vaikų. Mes esame svarbiausi.“

Aš tuo laiku, matyt, nebuvau tokia išmintinga ir gero patarimo iš šalies laiku nesulaukiau. O gal mes ir nebūtume sugebėję susitaikyti, nes jau per toli buvo nueita. Aš gyvenau savo kokone, vyras tęsė įprastą gyvenimą. Juo labiau kad veiksmas vyko dar prieš krizę: pinigų yra, kelionės, pramogos, linksmybės... Bet aš jokiu būdu nekaltinu vyro, kad jam neužteko tik namų ir vaikų. Daugeliui neužtenka, jeigu žmogus komunikabilus, su polėkiu. Tikėtis, kad jis taps perekšle ir drauge su tavimi tik tūpčios apie vaikus, būtų per daug naivu.

Kada pati supratai, kad dėl motinystės negali aukoti santykių? Kad skirdamasis ir pats esi šiek tiek kaltas, ne tik tas kitas, kuris neištvėręs nuėjo į kairę ar dešinę?

Iš dalies suvoki tai visą laiką, bet negali savęs perjungti. Be to, vis tiek tikiesi, kad tavo antroji pusė supras. Supras, kad dabar aš esu po cezario, supras, kad dabar mano hormonai siautėja... Tikiesi, kad viskas savaime susitvarkys... Motinystė – ne tik džiaugsmas, bet ir nemažai nepatogumų, savęs išsižadėjimo, suvaržymo, maisto ir linksmybių ribojimo. Todėl natūraliai kyla netgi nepasitenkinimas vyru, kad savęs nelabai varžo...

Natūraliai tęsia įprastą gyvenimą, ir jeigu tuo metu šalia atsiranda jauna žavi būtybė be vaikų, šeimos, be rūpesčių ir žiūri į tą tavo dėmesio pritrūkusį vyrą įsimylėjusiomis akimis, šis, aišku, pasijunta reikalingas ir mylimas. Kuriam vyrui galva nesusisuks? Mums taip ir atsitiko: atsirado paraleliniai santykiai...

Skyrybos jums buvo labai skausmingos?

Man – labai. Ir pati tuo stebiuosi, nes tikrai nesu iš jautriųjų. Turiu užtektinai bjaurumo, todėl gana lengvai skirdavausi ir gana greitai pamiršdavau žmones. Kartais net pavaidindavau prieš savo buvusius, neva kankinuosi, kad neatrodyčiau kaip visiška kalė. O tąkart skiriantis su vyru man buvo labai sunku, labai gailėjau vaikų. Jau atskirai gyvenome, būdavo, važiuojame per miestą, vaikai pamato jo mašiną ir ima šaukti „Tėtis! Tėtis!..“

Mačiau, kaip jie pasiilgę, o man – ašaros. Tas laikas visiems buvo skausmingas. Net neabejoju, kad ir buvusiam vyrui lengva nebuvo. Būti auka netgi lengviau, visi tavęs gaili, užjaučia. O prisiimti atsakomybę, kad viską sugriovei, kad palikai vaikus ir raudančią antrąją pusę, ne mažiau sunku ir skausminga. Auka pabūni kurį laiką, o kaltas jautiesi visą gyvenimą...

Aš dar bandžiau jį stabdyti, siūliau taikytis. Bet mums jau nieko neišėjo. Jaučiuosi padariusi viską, kad išsaugotume šeimą, nes esu tikra, jog viską galima atleisti. Ir reikia atleisti. Turiu pažįstamų, kurie, patyrę šimtą kartų baisesnę situaciją, susitaikė ir gyvena drauge. Ir ačiū Dievui: džiaugiuosi dėl kiekvienos šeimos, kurioje ir per sunkiausias girnapuses perėjus vis dėlto pavyko išsaugoti vienam kitą. Mums tiesiog nebuvo lemta.

Nuo tada praėjo daugiau nei septyneri metai, ir aš jaučiuosi visiškai išsivadavusi iš tos istorijos: niekam neturiu jokių pretenzijų, neturiu nuoskaudų, nes tėvas vaikais rūpinasi, su jais reguliariai matosi, yra atsakingas, rūpestingas žmogus. Saliamonas tikrai buvo teisus sakydamas, kad viskas praeina.

Tik tuo momentu, kai sunku ir baisu, kai skiriesi, kai netenki artimų žmonių, kai sergi, atrodo, kad niekada netaps šviesiau. Bet reikia tuo pačiu tamsiausiu metu sau pasakyti: pakentėk truputį ir tuoj, už kelių minučių, už kelių dienų, gal savaičių, pajusi, kad nebesikankini. Tada gaudyk tas akimirkas, tas būsenas. Visi turime gauti savo dozę kančios, kad suprastume tikrąsias vertybes ir ištaisytume klaidas.

Su dabartiniu draugu Kęstučiu susitikote po skyrybų praėjus vos pusmečiui. Ar ne per greitai?

Gyvenime nėra jokių taisyklių. Jeigu būtume susitikę vos mėnuo po skyrybų, aš lygiai taip pat būčiau buvusi dėkinga Dievuliui, kad atsiuntė man tą žmogų. Kaskart piktinuosi matydama nesąmoningus straipsnius, pavyzdžiui, apie tai, kada išsiskyrusiai mamai derėtų pirmą kartą eiti į pasimatymą?

Tokiuose dalykuose reikia vadovautis tik intuicija. Ačiū Dievui, kad Kęstas atsirado greitai, kitaip tikriausiai būčiau visai nupušusi: baisus tas laikas, kai nuolat, kiekvieną akimirką išgyveni stresą, nes esi vienui viena su mažiukais vaikais, jautiesi nesaugi, jie tai jaučia ir ima tavęs neklausyti...

Susitikome du nabagiukai, aptalžyti gyvenimo. Nelabai ir jis turbūt svajojo gyventi su moterimi ir dviem jos vaikais.

Elenai tada buvo dveji metukai, Taurui – penkeri, o aš gyvenau kone gyvulišką gyvenimą: parleki namo iš darbo, partempi maišus, vaikai vakare tave galutinai išsiurbia, bumbt į lovą vidurnaktį, miegam visi kartu, paryčiais pabundi stačiomis, paklaikusiomis akimis vėl keliesi, vėl leki, dirbi... Ir jauti, kaip kraustaisi iš proto dėl to, kad trūksta pagalbos, vyriškos energijos ir harmonijos namuose.

Kai atsirado naujas žmogus šeimoje, ir man, ir vaikams buvo didelis perversmas: man reikėjo išmokti valdyti perdėtą savo motinystę, o jiems išmokti dalytis. Kęstutis – verslininkas, turi logistikos įmonę. Jis buvo visiškai nepanašus į jokius mano iki tol sutiktus žmones, netgi nelabai atitiko mano susikurtų standartų. Ko gero, turėjau žvalgytis kokio pasiturinčio vadybininko ar įmonės direktoriaus, kad padėtų man išbristi iš moralinių ir finansinių problemų.

Bet Kęstas pats tuo metu išgyveno didelę krizę. Susitikome du nabagiukai, aptalžyti gyvenimo. Nelabai ir jis turbūt svajojo gyventi su moterimi ir dviem jos vaikais. Bet tikiuosi, kad jausmai buvo stipresni nei baimė dėl šeimyninės rutinos, nuobodžių vakarų prie televizoriaus... Kęstas irgi yra turėjęs šeimą, turi jau suaugusią dukrą. Aš jam labai dėkinga, kad man padeda auginti vaikus.

Kodėl nesituokiate? Ar atkartojate savo knygos pavadinimą „Vestuvių nebus!“?

Kęstas sugalvojo šitą pavadinimą, perskaitęs rankraštį. Knyga prasideda tokiu epizodu: prie bažnyčios nuotaka su svečiais laukia jaunikio. Jaunikis atvažiuoja, išlipa iš mašinos ir meta nuotakai po kojų laidotuvių vainiką su žodžiais: „Negi tu galvoji, kad aš tokią šliundrą galiu vesti?“ Apsisuka ir išvažiuoja... O bus ar nebus tos vestuvės – pabaigoje ir paaiškės.

Kodėl mes su Kęstu nesituokiame? Turbūt nenorime. Buvau susituokusi bažnyčioje, todėl dabar susirašyti civilinės metrikacijos skyriuje man neatrodo labai jau reikšminga. Tada, kai tekėjau, aš laukiausi – kito pasirinkimo tarsi ir nebuvo. O kam dabar? Neva taip gali pririšti žmogų? Jokia santuoka santykiams saugumo nesuteikia. Be to, man patinka bent jau iliuzinės laisvės skonis.

Sakėte, kad knyga – tarsi įsivaizdavimas, kokia galėtumėte būti, jeigu aplinkybės būtų susidėliojusios kitaip. O kurį gyvenimo variantą pasirinktumėte, jei galėtumėte?

Tegu tai nuskambės banaliai, bet realaus savo gyvenimo į jokį kitą nekeisčiau. Viskas man susiklostė idealiai – turiu nuostabius vaikus, esu realizavusi visas savo, kaip motinos ir žmonos, ambicijas. Tiesą sakant, santuoka mane buvo gerokai užliūliavusi, jaučiausi taip, kad gyvenu labai teisingai: turiu šeimą, gerą vyrą, du vaikučius, mes turime pinigų, namus – viskas pagal planą.

Bet kaip drastiškai likimas mane iš to saugaus kokono išlupo ir teko vėl iš naujo kurti gyvenimą. Užtat dabar aš jį susikūriau tokį, kokio pati noriu, o ne tą – atitinkantį visuomenės standartus. Žinote, ko moteriai reikia, kad gerai jaustųsi? Kad ją mylėtų ir... Ir viskas. Tada jai užauga sparnai, ji pradeda tapyti ir rašyti knygas (juokiasi)...