Pasaulis gali pripažinti ketvirtąją lytį, Marse atrasti gyvybę, Žemėje įgyvendinti genų inžinerijos projektą. Ir tik mes vis dar svaigstame apie šampano ir rožių žiedlapių vonią ir siurprizus it kokios XVIII a. damutės?
Galbūt dėl to, kad idealius santykius įsivaizduojame prisiskaičiusios tekstų, kuriuos prieš šimtą metų parašė vyrai šovinistai, alkoholikai, smurtautojai, lošėjai ir kitokios perversiškos asmenybės? (Ir dar juos interpretuoja isteriškos būtybės, net pornografinius filmus žiūrinčios iki galo, mat nori pamatyti, kokią suknelę herojė vilkės per vestuves.) Milijonas raudonų rožių, kailiniai į purvą, kad dama nesusiteptų batelių, kvepalai už visą atlyginimą, skrydis per pusę pasaulio norint praleisti valandą su mylimu žmogumi, dedikuota širdies damai serenada, eilėraštis ar bent popierinė rožė – sąrašas toks begalinis, kokį tik gali padiktuoti beribė kūrėjų fantazija.
Kas ne taip – su mumis, vyrais, literatūra ir pasauliu, jei net šiandien tikimės iš partnerių kažko panašaus? Ir kodėl širdis šnibžda rinktis tuos, kurie mums gali tai duoti, o paskui – nors ir tvanas?! Pačios išmintingiausios mėgina sutaikyti aistrą pirkti rožių ir gebėjimą pakeisti perdegusią automobilio lemputę. Arba ieškoti kandidato, nusimanančio ir apie rožes, ir apie buitį. Bet moksliškai įdomu – negi patiems vyrams visai nereikia romantikos? O gal patikėję emancipacija jie nebenori būti riteriai ir nemato reikalo vargintis dėl tų, kurios atsisako būti damos?
Juk pasiklydusios tarp vyro ir meilužio bėgame ne prie geležinkelio, o skambiname psichoterapeutui!
Žodžiu, norime ar nenorime, šiais laikais, kai į kosmosą kyla daugkartinės raketos, o moteris vos per plauką netampa JAV prezidente, romantikos sąvoką reikia pervertinti ir pažiūrėti, ką iš senų tradicijų galima inkorporuoti į naują gyvenimą. Ir palikti literatūros įvaizdžius literatūrai. Juk pasiklydusios tarp vyro ir meilužio bėgame ne prie geležinkelio, o skambiname psichoterapeutui! Ir gyvenimo druskos ieškome ne pravažiuojančio aferisto glėbyje – kaip nelaimingoji ponia Bovari, o keliaujame savanorėmis į Afriką. Laikai kiti, mes kitos, tai gal ir romantiką reikėtų atnaujinti?! (Pavyzdžiui, parsisiuntus programėlę su raktiniu žodžiu romance.)
Pinigų nėra? Imkite baladę
Dėl programėlių, tai jos arba nemokamos, arba kainuoja simboliškai. Už eurą kitą gausite citatų apie meilę ir romantiką, knygų apie meilę, eilėraščių kolekciją ar kokią saldžią istoriją. Negali sakyti, kad kūrėjai prasigyveno iš savo kūrinių, – programėles siunčiasi ne tiek jau daug vartotojų.
Sprendžiant iš vartotojų vardų, dauguma jų – moterys, tačiau vyrų irgi esama. O juk romantiką išrado būtent jie, viduramžiais norėdami išreikšti meilę puikiajai damai! Ir būtent todėl ji iš idėjos nemokama. Tai meilės išraiška, o ne piniginės ar vyriškų galių demonstravimas!
Pirmieji romantikai buvo varguoliai trubadūrai, neturėję nieko, išskyrus fantaziją, ilgą liežuvį ir siekį įtikti damoms (paprastai jų dainos nebūdavo skirtos vienai). Neturtingi riteriai irgi negalėjo apiberti savo išrinktųjų žemiškomis gėrybėmis, taigi segdavosi prie šalmo mylimosios kaspiną ir traukdavo į kryžiaus žygį. O puikioji dama atiduodavo ranką turtingam žemvaldžiui.
Teisybės dėlei reikia pridurti, kad damos kaspinas netrukdė riteriui užversti kiekvienos sutiktos valstietės sijoną. (Tos, kurios ilgisi riterių laikų, turėtų ignoruoti viduramžių papročių istoriją, dvelkiančią anaiptol ne rožių lapeliais.) O paskui jie visi numirdavo: kas – nuo sifilio, troškulio dykumoje ar saracėno kardo smūgio, kas – nuo begalinių gimdymų ir sepsio. Finita la tragedia. Mums liko tik eilės ir paveikslai.
Karališka romantika
Kai kurie psichologai sako, kad romantika – jaunystės bruožas. Arba tam tikro dvasinio asmenybės nebrandumo požymis. Žinoma, šiais laikais jaunystės ir brandos riba labai neaiški, bet, sutikite, „romantiškas princas“ skamba harmoningai, o „romantiškas karalius“ rėžia ausį. Karalius gali būti dosnus, kilnus, mylintis ir švelnus globėjas. Sukaupęs gyvenimo išminties, prisiimantis atsakomybę, tačiau – dažniausiai – nepripažįstantis sentimentų, ypač paviršutiniškų.
Viename iš vadovėlių, kaip įsiversti moterį į lovą per pirmą pasimatymą, rašoma: jei jūsų naujasis pažįstamas – keturiasdešimties penkiasdešimties metų vyriškis, nevengiantis pūsti romantiškų burbulų, greičiausiai jis – vedybų aferistas. Aišku, būna visaip, tačiau patikimi romantikai, sulaukę tokio amžiaus, jau seniai ir laimingai vedę...
Norite tikėkite, norite – ne, bet tokias vyrų parašytas instrukcijas vyrams ir vyriškus žurnalus verta pastudijuoti. Suprantama, jei norite pažinti priešingą lytį. Beje, viename iš tokių vadovų vyrams pažinti nedviprasmiškai aiškinama: jei po ilgų bendro gyvenimo metų į poros kasdienybę staiga sugrįžta romantika – seksas kas antrą dieną (anksčiau buvo kas antrą savaitę), šilkiniai apatiniai ir nišiniai kvepalai dovanų (anksčiau net paprasčiausio buitinio trikotažo ar visur reklamuojamo buteliuko nebuvo įmanoma prisiprašyti), kava į lovą ir panašūs bonusai, netikėkite stebuklais. Galite neabejoti: jūsų priesaikai neatsivėrė trečioji akis. Jis turi meilužę ir stengiasi užmaskuoti kaltės jausmą. Na, tikrai, šitaip jam patarė žurnalas (jie juos irgi skaito) ir darbo kolega, tiek ilgai laviruojantis tarp senos sutuoktinės ir naujos mylimosios, kad beveik turėtų sodinti jas abi prie Kalėdų stalo.
Praktiškas vyras romantiškai mergins jus lygiai iki tos dienos, kol užkariaus.
Atrodo, kad tikra romantika – išties nerūpestingos ir neturtingos jaunystės privilegija. Arba charakterio bruožas. Praktiškas vyras romantiškai mergins jus lygiai iki tos dienos, kol užkariaus. O paskui programa romantika baigta. Lyg žmogus taupytų jausmus ir visą savo širdies šilumą reikštų pirkdamas produktus, mokėdamas sąskaitas ir rūpindamasis buities harmonija.
Tai kokios dar gėlės?! Daugiausia, ką iš tokio vyro galima išspausti, – dėmesio ženklai gimtadienio ar Kalėdų proga. Bet užtai jūsų namuose niekada nepritrūks kavos, aliejaus ar elektros lempučių! Nereikalaukite iš jo to, ko jis negali duoti, o romantikos dozę pasistenkite gauti iš kur nors kitur. Kad ir iš sentimentalios poezijos. Ant obels neauga apelsinai, nors pats vaismedis – nuostabus.
Romantikos besiilginčių moterų džiaugsmas – neurotiški vyrai. Jie niekada nebūna tikri, ar dama juos myli, tad dėl visa ko rėžia apie ją sparną iki pat sidabrinių ar auksinių vestuvių. Bet ir tuomet įvairiai nutinka: būna, kad pasiekę atitinkamą statusą tokie vyrai staiga tampa puikiais ir gana arogantiškais gulbinais, neabejojančiais, kad bet kuri antelė didžiuosis jų parodytu dėmesiu. Tai kam dar vargintis su ta romantika. Dar būna, kad meilė praeina. Tarpusavio ryšys lieka, draugystė ir prisirišimas – taip pat. O meilės nebėra. Ir nėra ką demonstruoti.
Pasitaiko ir amžinų romantikų. Retai, bet dažniau nei vienaragių. Jų (romantikų, ne vienaragių) širdis kupina neišsemiamų meilės atsargų. Nei amžius, nei statusas nieko nekeičia. Romantika – jų prigimtis. Jei pavyko nukauti tokį trofėjų, galite būti tikra, kad jis nešios jus ant rankų, kol pakels fiziškai. Nes jam tai – natūralus būdas išreikšti jausmus ir kito jis nežino.
Išsireikalauti savo
Ir ką gi jums ir mums daryti su visomis žiniomis? Pirmiausia – atlikti vertybių reviziją ir atidėti į šalį tas, kurios primestos visuomenės (sakykime tiesiai: draugių) ar meno kūrinių (visiems įkyrėjęs milijonas rožių ar ne mažiau įkyrėjusi kava į lovą).
Jei romantikos būta, o paskui ji ėmė ir dingo, pasakykite savo mylimajam tiesiai: „Negaliu gyventi be tavo dainų // pasivaikščiojimų upės pakrantėmis // saldainių, kurių tu man slapta įmesdavai į rankinę.“ Didelė tikimybė, kad gausite tai, ko jums reikia, nes: a) jis dar nepamiršo, kaip smagu džiuginti partnerę; b) tai proga atsikratyti rutinos, kuri neišvengiamai mėgina įsibrauti net tarp geriausių porų; c) jūs prašote, o jam nesunku. Blogiau, jei kartu su romantika išėjo ir meilė.
Būdas kalbėti tiesiai ir suformuluoti savo poreikius – tiesiausias, jei siekiate, kad jus suprastų, išgirstų ir išklausytų. Nemanipuliuokite: jūsų pavardė – ne Machiavelli, ir žmonės (ir vyrai) lengvai atpažins neįmantrias intrigas. Pasakiusi tiesiai: „Nupirk man tą suknelę, ji man taip patinka.“, atrodysite kur kas mažiau merkantiliška, nei kaskart stabtelėdama prie vitrinos ir dūsaudama prie dizainerio šedevro. Kalbėdamasi jūs laikote partnerį Homo sapiens. Manipuliuodama – geriausiu atveju „Disney“ filmo pabaisa, dar nė nepradėjusia virsti princu.
Jau užsiminėme apie besikeičiančius laikus, kuriais vyro ir moters santykiai taip pat neišvengiamai keičiasi. Vienas nebevelka mamuto, o kita nebėra pasyvusis pradas, laukiantis, kol bus apvaisintas. Beje, paguos jus ar ne, vienos lyties asmenų šeimos susiduria tu tokiomis pat problemomis, kaip ir heteroseksualios poros. Taigi, ne viena kuri lytis geresnė ar blogesnė, o tiesiog sugyventi po vienu stogu neturint išorės priešo – sudėtinga. Bet mokytis teks.
Nepatinka naujovės? Kai galvosite apie meilę, prisiminkite labai seną tekstą, kuriame sakoma, kad ji – kantri ir maloninga, nepavydi, nesigiria, nesipučia, neieško sau naudos ir nesusierzina. Jėzus nieko nekalbėjo apie šilkinius apatinius, sidabrinius mersedesus ir kavą į lovą.