Režisieriaus Romo Zabarausko (22) filmo „Streikas“ (angl. „We will riot“) filmavimo darbai Lietuvoje it pašėlę lekia į pabaigą. Jau nufilmuota galybė scenų su gausiu būriu garsių šalies pramogų ir kino pasaulio atstovų: Juste Arlauskaite-Jazzu (24), Sakalu Uždaviniu (50), Giedriumi Arbačiausku (41) ir kitais. O štai sekmadienį išmušė ir dar vienos dainininkės debiuto kine valanda – barmenės amplua debiutavo iš Airijos kilusi dainininkė Erica Jennings (32).
Vilniaus senamiesčio širdyje įsikūrusioje kavinėje „Cafe de Paris“ sekmadienio vakarą virė įtemptas darbas. Ne, kavinėje nebuvo gausu lankytojų, tiesiog būtent šioje kavinėje Romas nusprendė nufilmuoti vieną paskutinių savo filmo scenų. Kurioje ir vaidino E.Jennings.
Tiesa, viena pikantiška smulkmenėlė – prieš įkūnydama barmenę dainininkė turėjo pakeisti šukuoseną ir ją šukavo pats stiliaus guru Kęstas Rimdžius (30). O štai Romas pripažino, kad šukuosenos, makiažo ir aprangos sintezė dainininkę pakeitė beveik neatpažįstamai.
Filmo dailininkas Denisas Kolomyckis su kastuvu kruopščiai nuvalė sniegą nuo gatvės ir aplinkinių automobilių, kad tik tas šaltis neįlįstų į kadrą...
Pirmadienio naktį filmavote sceną su barmene virtusia Erica Jennings. Kaip jai sekėsi susidoroti su šia vaidybos užduotimi?
Ericai Jennings šis nedidelis vaidmuo tikrai pavyko. O bendraudamas su tokia scenos profesionale tikrai įgavau neįkainojamos patirties. Labiausiai man įstrigo mano ir jos pokalbis prieš pat filmavimą... Matai, ji specialiai dėl šios scenos pakeitė savo šukuoseną, makiažą ir persirengė kostiumo dailininkės Agnės Jagelavičiūtės (32) parinktais drabužiais. Pamačiusi save veidrodyje Erica šiek tiek sudvejojo, ji sakė, kad pati taip tikrai nesirengtų. Aš, savo ruožtu, apsidžiaugiau: „Būtent todėl yra jėga, nes prieš akis nebe tu, o personažas!“. Be to, manau, kad tai tikrai padėjo Ericai įsijausti į vaidmenį, kuris radikaliai skiriasi nuo jos būdo.
Filmavimo darbai baigėsi trečiadienio naktį. Kaip, tavo akimis, jie pasisekė?
Čia jau reikės spręsti žiūrovui. Filmavimus apsunkino darbas su minimaliu biudžetu. Tačiau mes turime didelių ambicijų. Kita vertus, toks derinys Lietuvoje turbūt nėra naujiena.
Galiu pasakyti vieną dalyką – studijuodamas Paryžiuje ir Niujorke sutikau įvairiausių prodiuserių, siūliusių palaukti ir dar nekurti šio filmo, perrašyti scenarijų pagal nugludintas holivudines taisykles, prikalbinti vaidinti garsių užsienio aktorių, net pakeisti juodaodį personažą baltaodžiu... Vienu metu aš sustojau ir pasakiau – ne, ačiū, aš noriu daryti būtent tokį filmą ir būtent dabar. Geriau už mažus pinigus, geriau chaotiškai, geriau darydamas klaidas... bet savo klaidas.
Likau ištikimas savo vertybėms ir skoniui, ir dėl to filmavimas buvo sunkus. Nepaisant visko, esu patenkintas dėl tokio savo sprendimo ir tikiuosi, kad žiūrovai tai taip pat įvertins.
Žiūrint į filmavimo Lietuvoje retrospektyvą, kas buvo sunkiausia?
Oras! Prieš kuriant filmą nusprendžiau, kad veiksmas vyks ankstyvą, šiltą rudenį. Tam, kad galėtume pamatyti daugiau gražių drabužių, o kartais ir nuogo kūno (juokiasi)... bet oras it tyčia pasitaikė kiek kitoks ir dėl to aktoriams, o kartais ir visai komandai, teko pašalti.
Dar blogiau – prieš kelias dienas iškrito pirmasis sniegas. Vakar tiesiog nebežinojome, ką daryti, nes turėjome filmuoti lauke, o žiema mums niekaip netinka. Galiausiai mūsų dailininkas Denisas Kolomyckis su kastuvu kruopščiai nuvalė sniegą nuo gatvės ir aplinkinių automobilių, kad tik tas šaltis neįlįstų į kadrą... Išsisukome!
O žinai, ko labiausiai norėčiau? Labiausiai norėčiau pasikviesti kokį žavų paryžietį atostogoms prie jūros Pietų Prancūzijoje...
Lažinuosi, kad filmavimo aikštelėje buvo ir malonių momentų. Kokie jie?
Smagiausia, kad komanda visuomet laikosi išvien ir dirba pasiaukojančiai – ačiū jiems visiems, nes tik dėl šių žmonių pastangų misija „Streikas“ yra įmanoma.
Kas tavęs laukia baigus šią misiją „Streikas“?
Jau šį šeštadienį sėsiu į autobusą ir važiuosiu į Briuselį ryškinti kino juostų, paskui laukia montažas ir kiti pabaigos darbai... O žinai, ko labiausiai norėčiau? Labiausiai norėčiau pasikviesti kokį žavų paryžietį atostogoms prie jūros Pietų Prancūzijoje... Kažkada teko ten būti, neįtikėtina atmosfera – iš pirmo žvilgsnio žmonės ten tokie paprasti ir laimingi, nieko jiems nereikia, jie net nebuvo Paryžiuje – užtenka jūros. Taigi apie tai tik svajoju, bet, deja, kol kas laiko tikrai neturiu (juokiasi)!