Rosita Čivilytė: „Daug sudėtingų dalykų kasdien atakuoja vaikus“

Savaitgalio rytą prisiskambinus į Airiją, Ivetos mama Jelena neša telefoną dukrai į jos kambarį.

„Iveta jau dainuoja, ji visada dainuoja. Iki dvylikos metų ją mokiau pati, bet ilgainiui prireikė mokytojo, nes čia, kur gyvename, tinkamo neradau“, – pasakoja mama. Būtent ji įkalbėjo Rositą Čivilytę mokyti dukrą internetu – toks didelis buvo troškimas suteikti vaikui tai, kas geriausia.

„Kaip jūs? – džiaugsmingai klausia Iveta telefonu vos pasisveikinus. – Per pasirodymus lydi jaudulys, jis turi būti, bet atsidūrusi scenoje pamirštu viską – gyvenu muzika. Aš labai labai laiminga, kad sutikau Rositą Čivilytę, mokytoja padeda ir psichologiškai – ji man kaip teta!“

Gerbiama Rosita, muzikos pamokos internetu jums – nauja patirtis. Kaip sekasi?

Su Iveta dirbame naudodamosi „Skype“ arba „FaceTime“ programomis – kuri tik po ranka. Pastarosiomis dienomis pamokos pradžioje vis dar pasidalydavome šlovės lietumi (juokiasi). Mergaitė tokia atsigavusi, atrodo, kad net ūgtelėjo per tas kelias dienas – tarsi nušvitusi dėl aukšto lygio įvertinimo. Šiuo metu repetuojame finalines dainas TV projektui „Airijos talentai“. Dainos sutrumpintos, todėl keičiasi vokalinė aranžuotė – turime ką veikti.

Maniau, kad internetu mokyti sudėtinga: juk turiu matyti mokinio akis, girdėti garso kokybę, pagaliau – turiu parodyti pratimus, lavinančius kvėpavimą ir tam tikrus kūno raumenis. Tačiau visa tai atlikome gyvose pamokose Vilniuje: Iveta žino, kaip lavinti kūno darbą dainuojant. Ji dėmesinga, tad visa perprato. Pasirodo, darbas internetu įmanomas, tik reikia aktyvios klausos ir kokybiško interneto ryšio.

Ar jus nustebino Ivetos mamos prašymas mokyti per atstumą?

Nustebau, nes Airija didelė, tačiau ten, kur šeima gyvena, mokytojų nėra. Ivetos mama pati skambina pianinu, tad puikiai gaudosi muzikoje, jos požiūris į dukrą ir į vokalinį tobulinimą yra teisingas.

Kai internete pasklido įrašas su Ivetos pasirodymu airiškame šou, buvo kandžiai pabrėžta, kad projekte „Lietuvos balsas. Vaikai“ ji nukeliavo tik iki pusfinalio. Ką apie tai manote jūs?

Iveta turi tokį balsą, kad jos užtarti nereikia. Šios mergaitės likimas lietuviškame projekte – gal skonio, lūkesčių ar požiūrio klausimas... Aš savo lūkesčius sieju su tokiais mokiniais kaip Iveta. Nes ji mane girdi, supranta iš pusės žodžio. Ji visada dėmesinga, sąmoninga, o neretai mokinys ateina tik gerai praleisti laiko ar būna pavargęs po mokyklos – daug priežasčių, kodėl per pamoką būna tarsi išskridęs. O Iveta – toks žmogus, kuris visada sutelkia mintis tik į dainavimą, ji tiesiog geria mano mintis, padaro viską, ką sakau, ir dar savo prideda. Taip išeina puikus rezultatas, kuriuo abi džiaugiamės.

Toks Ivetos balsas – Dievo dovana?

Šešiasdešimt procentų – tikrai, tačiau likusius keturiasdešimt procentų lemia darbas. Vien dėl talento balsas taip neskamba. Klausiausi mažos Ivetos įrašų – išgirdau didelį balsą, bet neišlavintą, išgirdau sodrias gaidas, bet tik žemo ir vidurinio registro, girdėjau kopijavimą, bet be savos interpretacijos. Daug ko jau išmokome.

Šiuolaikinės kartos galvos itin perkrautos, daug informacijos, be to, dideli ir tėvų lūkesčiai – gausybė būrelių, kova tik dėl pirmos vietos. Nemažai tėvų vaikus yra tarsi įkinkę į savo neišsipildžiusias svajones. Tada vaikai labai vargsta. Pirma, ką darau, – bandau sukurti ramią atmosferą ir kalbėtis. Nereikėtų keisti vaiko prigimties. Jei Ivetos mama būtų dariusi spaudimą, spėju, kad mergaitė būtų užsivėrusi. Kadangi turėjo laisvę – tas vaikas atskleidė savo talentą.

Kokia jūs pedagogė? Gal net kontroliuojate vaikus ne tik per pamokas – ypač prieš konkursus mokytoja tampa vos ne antra mama?

Mama nesistengiu jiems būti, bet būna, kad vaikas ateina nusiminęs – jautri meniška siela žalojama įvairiausių aplinkybių. Atkreipi į tai dėmesį – vaikui ašarėlės bėga, jis išsipasakoja, tad negaliu būti abejinga ir pasakau tai, ką privalo suaugęs žmogus. Daug kalbuosi ir su tėvais dėl kasdienio ritmo: jei nori, kad balsas gerai skambėtų, turi pailsėti raumenys, vadinasi, reikia gerai išsimiegoti. Daug sudėtingų dalykų kasdien atakuoja vaikus, o dainavimui reikia laisvos sielos ir minčių, noro. Nėra blogiau, nei versti vaiką muzikuoti.

Tad, ko gero, nesu tradicinė mokytoja, kuri atsiverčia vadovėlį ir dirba. Patardama mokiniams vadovaujuosi savo trisdešimtmete scenine patirtimi. Pagrindinis faktorius – noras muzikuoti ir visą laiką tobulinti prigimtines vokalines savybes.

Ar jums pačiai kirba širdyje nerimas, kad štai lietuviai sužiba ne namuose, o kitose šalyse?

Kirba, nes labai daug talentingo jaunimo išvažiuoja. Jei jaunimas būtų tinkamai įvertintas savo šalyje, galbūt neieškotų tik svetur sceninės laimės, kuri taip vilioja internete. Kita vertus, suprantu tuos išvykstančius mokinius, kurie verti europinės ir net pasaulinės šlovės, nes čia jų žvaigždė greit sužiba, bet greit ir užgęsta dėl per mažos erdvės, dainų kūrėjų trūkumo ir dėl rinkos, perpildytos „madingojo“ dainavimo, kai neskamba ištobulintas balsas. Galėčiau paminėti daug gerai dainuojančių žmonių, tik gaila, kad tai nepakeis mūsų požiūrio į juos. Nežinau, ką daryti, – gal Lietuvoje reikia kuo daugiau tokių atradimų, koks nutiko Airijoje.

Greičiausiai ir apie save bei kolegas taip galite pasakyti?

Apie save galiu pasakyti tik tiek, kad jaunystėje pagrindinius įvertinimus gavau būtent užsienyje, o šiuo metu man sekasi – esu „Elitaz“ komandos bendražygė, jau dešimtmetį padedu atsiverti norintiems pažinti didžiąją sceną. Prisitaikau prie dabartinio muzikinio gyvenimo Lietuvoje, nepataikaudama madai. Vertinu tai, ką turiu.