Rožės vardas ir mada: kodėl šią gėlę atskiriame nuo kito gėlyno?
Niekas neburia „myli–nemyli“ skabydamas rožės žiedlapius. Paprastai dėl to nukenčia ramunėlės. O kai iš rožės lieka tik stiebas, klausimas apie meilę atkrinta savaime: akivaizdu, kad gėlę naikinęs barbaras svajoja apie tave, nori įtikti, patikti, įrodyti, kad geresnio – nerasi. Žinoma, jei tas barbaras nėra aromaterapijos specialistas ar kokio nors SPA centro darbuotojas.
Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.
Visos moterys svajoja, kad joms kas nors po kojomis bertų rožes ar dovanotų raudoną jų puokštę (tiek, kiek telpa į glėbį, bet nėra pagarba velioniui). Man tas idealas susiformavo kone kūdikystėje, pamačius filmą „Juokinga mergiotė“: jame gražuolis su porcelianiniais dantimis Omaras Sharifas įteikia Barbrai Streisand kibirą rožių. Vėliau tokių filmų buvo dešimtys ir jie įkalė į galvą, kad dygliuotos gėlės yra investicija į ateitį: jausmus, meilę, šeimą, ilgą gyvenimą ir net rožinį finalą, kai abu, tapę kretinčiais marazmatikais, supami vaikų ir anūkų, miršta vieną dieną.
Pavydas kalba mano lūpomis, juolab tema – ne pasakos, o mados aktualijos. Rožės dizaineriams parūpo 2017 metais, ir meluotume sakydami, kad aistra, vos plykstelėjusi, užgeso. Ir šią žiemą suknios buvo panašios į rožių krūmus, jau nekalbant apie 2020 metų pavasario ir vasaros madą. Viešpats žino, kodėl? Gal dizaineriai nutarė tapti intelektualais.
Jie neina iš proto dėl Coco Chanel pamėgtų kamelijų ar – ramunių, bijūnų, aguonų, vilkdalgių, astrų. Taip, kartais jas renkasi, bet tai būna tik ornamentas. Rožei tas „tik“ netaikomas. Joje slypi tiek prasmių, kad menininkus labiau žavi jos kodai, o ne akiai malonus vaizdas. Pasigilinus į rožės printų istoriją tenka sutikti: ji, įveikusi ilgą kelią nuo liturginių arnotų iki „Gucci“ odinių striukių ir treningų, nėra tiesiog botaninis raštas...
Kodėl rožę atskiriame nuo kito gėlyno? Mūsų sąmonę formuoja stereotipai. Paprasčiausią jau aptarėme: rožė (kaip ir raudona spalva) reiškia meilę. Geriausiai tai žino prekybos centrų darbuotojos, per Valentino dienas dalijančios pabuvusius žiedus; bet šiek tiek žinome ir mes. Prie to paties galima priplakti romantiką. Imame antrą klišę: rožė, gal net pigesnė už kitas gėles, yra siejama su prabanga, ekskliuzyvu. Menka tikimybė, kad šio požiūrio šalininkės domisi aristokratijos istorija ir žino, jog Lankasterių herbą puošė raudona rožė, o Jorkų – balta; apie tai išvis nereiktų kalbėti, tik britai (vis dėlto – mados diktatoriai) velniškai tuo didžiuojasi ir laiko rožę tautine gėle. Bet, kalbant apie jos išskirtinumą, nebūtina knistis po praeitį. Įjunkime pasąmonės srautą.
Visi žiedai vadinami tiesiog sodo ar pievų gėlėmis, o vieta, kur auginamos rožės, – rozariumu (sutikite, skamba aristokratiškai). Prestižiniuose renginiuose moterys fotografuojasi ne prie gvazdikų, o prie rožių sienelės. Ir prabangūs kvapai neišvengia rožių aromato: pradedant XX a. mitu „Chanel No 5“, baigiant „Neon Rose Floral Street“. Toliau iš pasąmonės išplaukia filmų romantika: herojė, ilgai trypusi rožių žiedlapius ir laviravusi, kad nuo žvakių neužsidegtų sijonas, galiausiai pasiekia miegamąjį, kur laukia mylimasis (beje, kai kurios moterys yra alergiškos rožių kvapui ir toks noras priblokšti širdies damą baigiasi dramatiškai)... Mūsų vaizduotė su rožėmis elgiasi įvairiai, bet mados namams rūpi ne tai – jiems svarbu, kad rožė reikštų daugiau už banalų žiedą. Ir jie žino, kokių reikšmių norėtų.
Neseniai Alexanderio McQueenׅo įpėdinė Sarah Burton jo mados namuose surengė parodą „Rožė“. Buvo daug amžinatilsį McQueeno ir jos kostiumų – dekoruotų rožių ornamentu, apkibusių jomis ar tiesiog rožės formos. Parodos idėja buvo edukacinė: mados namų darbuotojos mokė studentus, kaip iš raudono audinio pasiūti į gėlę panašią haute couture suknelę. Bet žurnalistus domino ne lekalai; jie klausė to paties, ko ir aš: „Kodėl vėl rožė – ne kitas augalas?“ Sarah atsakydavo nė nemirktelėjusi: „Man ji – visų gėlių karalienė. Britiškiausia gėlė. Moteriškumo simbolis. Žaviuosi jos gležnumu ir didybe. Mintimi apie tai, kad ji gali gimti ir atgimti. Žaviuosi visu jos gyvenimo ciklu, kuriame grožį simbolizuojantis žiedpumpuris vėliau ima vysti ir nykti...“
Burton pirmtakui McQueenui rožė siejosi su mirtimi: tai jis įrodinėjo ne vienoje kolekcijoje, net neminint tokio „bedimo pirštu“, kaip bendras rožių ir kaukolių ornamentas. Vėliau dizaineriu pasekė kolegos (šis simbolių hibridas ypač įaudrino baikerius ir jų siuvėjus), nors šiaip rožes gretinti su mirtimi – ne McQueeno idėja. Jau romėnai švęsdavo Dies Rosationi, panašią į Vėlines, tik jie kitaip sudėdavo akcentus. Tą dieną romėnai lankydavo kapus ir puošdavo juos rožėmis, tarsi vienodai garbindami ir šias gėles, ir mirusiuosius. Analogiškai buvo galima vertinti „Prada“, kai Miuccia savo moteris puošė juodomis skardinėmis rožėmis, tarsi pabuvusiomis kapuose. Nors Prada mėgsta ir kitus rožių pavidalus – jų netrūko praėjusios žiemos kolekcijoje.
Iš praeities dar galima prisiminti Umberto Eco romaną „Rožės vardas“ ir tai, kad daug šimtmečių rožė buvo laikoma sakralia. Vėliau kvepėti rožėmis panoro Versalis. Aišku, sunku lyginti viduramžių bažnyčią (su vitražinėmis rozetėmis) ir ištvirkusį Liudvikų dinastijos dvarą, bet rožė it elitinė kurtizanė mokėjo prisitaikyti prie įvairių sąlygų. Ir niekur neturėdavo konkurenčių. Po Antrojo pasaulinio karo ji net įsigudrino tapti socialistų ir socialdemokratų partijų ženklu, nes anuomet į šias partijas stojo daug moterų ir reikėjo kokio nors nelabai vyriško logotipo…
Kartais praeitis tampa geru tramplinu į dabartį. Galimybė permesti rožę į „šiandien“ yra. Ką matome? Nūnai rožė, prikaupusi aibę prasmių, nieko nereiškia. Bet kaip tik tai lemia milenialams patrauklią jos galią. Tuoj išaiškinsiu. Mat (kalbant apie mūsų laikus) rožė pirmiausia atsirado ne mados namų planuose, o instagramo paskyrose – kaip aiškiai suvokiamas, paprastas, nostalgiškas daiktas, kurio schematinį piešinį lengva platinti. Ir tas piešinys ėmė daugintis – ant teniso marškinėlių, kepurių, kojinių, batų: ne bile koks žiedas, o jo kičinis variantas iš motelių ir manikiūro salonų iškabų.
Šis rožės ženklas, skubiai perimtas greitosios mados („H&M“, „Topshop“ ir pan.), suformavo dar vieną klišę – kad jis yra antilogotipas: nerodo drabužio savininko priklausomybės kuriai nors komandai, klubui, draugijai, neišduoda jam imponuojančio dizainerio, neafišuoja turtinės padėties, nereiškia nei aukštosios, nei gatvės mados. Tarsi pati rožė būtų brendas, o jos mėgėjai („Nike“, „Urban Outfitters“ ar „Oscar de la Renta“) tik lygiuotųsi į jį ir sutiktų tapti anoniminiais mados platintojais. Patogi pozicija, jeigu norisi, kad išnyktų skirtumas tarp aukštosios mados ir gatvės.
Tarkim, kad tai – tik žaidimas, bet jis modernus. Jei per tūkstantį eurų kainuojantys „Off-White“ džemperiai atrodo kaip pigi sportinė apranga, gal ir rožėms nekenktų lašelis demokratijos. Juolab dabar visi trina ribą tarp labai brangių ir pusvelčiui perkamų ženklų – pirmiausia tą rodo vis intensyvėjantis mados namų bendradarbiavimas su greitosios mados kompanijomis.
Kai 2014 metais pasirodė Riccardo Tisci („Givenchy“) marškinėliai su rožėmis, juos daug kas siejo su analogišku „Supreme“ׅ projektu. O šį įkvėpė anglų roko grupės „New Order“ albumo „Power, Corruption & Lies“ (1983 m.) viršelis. Bet ir jis nebuvo originalus: viršelio autorius pasinaudojo Ignace’o Henri Théodore’o Fantino-Latouro natiurmortu „Rožių krepšelis“ (1890 m.)… Ar reikia geresnio pavyzdžio, kad rožė yra „aukšta“ ir „žema“, brangi ir pigi, sena kaip pasaulis ir moderni.