Kodėl neišsipildantys norai vadinami rožinėmis svajonėmis, o naivuoliams sakoma, kad jie žvelgia į pasaulį pro rožinius akinius? Šie palyginimai kiek senstelėję, dabar tokius akinius perka stilingos mergaitės. Tačiau tai nekeičia esmės: ROŽINĖ yra išskirtinė spalvų paletėje.
Rožinė vadinama nesantaiką kurstančia spalva. Galybė žmonių neperka rausvų drabužių ir rankinių, nes jie – kūdikiški, barbiški, gėjiški, tinkami tik indų sektantams ar infantilioms „Hello Kitty“ ir Sakuros Haruno mangų fanatikėms. Rožinė spalva atrodo aristokratiška, skirta penktos valandos arbatėlėms ir raudono kilimo šventėms – ne darbui. Bet yra moterų, kurios geidžia jos nuo pirmadienio iki penktadienio...
Vien tik auksas
Rožinės spalvos nėra vaivorykštėje, o tai kelia įtarimą, kad ji – dirbtinė, gaunama sumaišius raudoną ir baltą, pridėjus šiek tiek mėlynos ar geltonos. Prieš šį teiginį piestu stotų mokslininkai, neseniai atradę, kad ryški rožinė – seniausia pasaulio spalva. Jos pigmentų 2018-aisiais aptikta po Sacharos dykuma slypinčiose uolienose, kurioms – per milijardą metų.
Sakoma, kad japonai jau prieš tūkstančius metų vilkėjo rožinius kimono, todėl jų dizaineriai dabar taip mėgsta šią spalvą. Bet yra ir kita versija: neva net šalys, kuriose žydėjo sakuros, ją vadino „svetima“ ir ignoravo. Europai nuo rytietiškų aistrų nebuvo nei šilta, nei šalta: čia rožinės medžiagos pasirodė tada, kai iš Pietų Amerikos imta gabenti košenilio pateles ir egzotiškus augalus, kuriais dažydavo medžiagas. Ekspedicijos į tolimas šalis būdavo labai brangios, atitinkamai kainavo ir pasteliniai audiniai. Iš jų siūti drabužiai buvo nepraktiški, o ir nauja spalva neatrodė pasakiška; anuomet niekas neabejojo, jog ji – vyriška ir praverčia tik tam, kuris nori parodyti, kad jo skrynia – pilna aukso.