Dalia Ruplėnienė apie vyro kapą: „Neketinu teisintis, čia mūsų šeimos reikalas“
„Kapas yra tvarkingas, jis prižiūrimas. Ir liūdna, ir pikta, kad apskritai vyksta panašios diskusijos. Kasdien į kapines neprivažinėsime, o žvakių specialiai žurnalistams neuždegėme“, – Žmonės.lt sakė Dalia Ruplėnienė. Taip ji pakomentavo šią savaitę internete pasirodžiusį straipsnį, kuriame stebimasi, kad iki šiol ant Gintaro Ruplėno kapo tebestovi medinis kryžius ir nebedeganti žvakė.
Praėjusių metų birželį Jordanijoje netikėtai mirusio vieno iš „Dviračio šou“ kūrėjų Gintaro Ruplėno palaikai palaidoti Vilniaus Antakalnio kapinėse.
Pasak D.Ruplėnienės, paminklo pastatymo terminas priklauso nuo daugybės priežasčių. Paminklą G.Ruplėnui jo artimieji užsakė jau seniai, jį kuria skulptorius Algirdas Kuzma.
„Viskas nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti iš šalies. Neketinu teisintis, čia tik mūsų šeimos reikalas. Tačiau galiu pasakyti, kad reikia laiko ir skulptoriui atsirinkti, užtrunka ir projekto sugalvojimas, ir paminklo gamyba, jau nekalbant apie tai, kad Antakalnio kapinėse galioja atskira tvarka: prieš statant paminklą reikia kelis mėnesius laukti, kad projektas būtų patvirtintas“, – kalbėjo D.Ruplėnienė.
Moteris įsitikinusi, kad paminklo pastatymui reikia ir psichologinio pasiruošimo, esą akmeniu uždengtas kapas asocijuojasi su tuo, kad baigiasi gedulas.
„Praėjo dar nedaug laiko, nesinori užgriozdinti to kapo. Dabar prisiminimas dar gyvas. Skulptorius irgi sakė – nesinori tėvo kapo jau trejus metus paminklu dengti, nes jis širdyje dar gyvas. Per šiuos metus palaidojau tris pačius artimiausius žmones, todėl apie antkapį tikrai mažiausiai norėjosi galvoti“, – kalbėjo ji.
Jau šiomis dienomis Antakalnio kapinėse turėtų būti pradėti paminklo statymo darbai. Jie truks porą mėnesių. Procesas gana ilgas, nes kapas – ant kalnelio, reikia tvirtinti šlaitą. Čia bus montuojami ir nedideli laiptai.
„Paminklas bus paprastas. Lietuviai daugiau dėmesio skiria kapams, mirusiems, negu gyviems. Straipsnis parodė, kad mes žiūrime ne ten, kur reikia. Žmonės pasitraukia iš gyvenimo, tačiau niekas nepagalvoja, kad kažko patys nepadarė ar nepastebėjo. Dėl manęs pelenus ir išbarstyti galima, ne tai svarbiausia. Čia juk ne dėl kitų akių, reikia širdyje prisiminti ir išgyventi. Ne dėl visuomenės gyvename. Niekas neįlįs nei į mano, nei į vaikų širdį“, – Žmonės.lt kalbėjo D.Ruplėnienė.