Rūta Bartašiūtė gimtadienį paminėjo Pietų Amerikoje: „Juk mes dar jauni, reikia džiaugtis gyvenimu“

Kelionių džiaugsmą Rūta atrado dar tuomet, kai paauglystėje pati dirbo modeliu. Daug pasaulio mačiusiai lietuvei iki šiol mieliausia Azijos kryptis. Tačiau artėjant jubiliejui nutarė ją pakeisti. „Viena iš mano agentūros merginų grįžo iš Kartachenos – ir taip gražiai papasakojo apie Kolumbiją, kad sužavėta ėmiau ieškoti bilietų, – šypsosi. – Drauge vykti pakviečiau geriausią draugę Kotryną Kunigėlę – ji visada už keliones, tad mielai sutiko. O pakeliui prisijungė ir daugiau mūsų draugų. Bogotoje ir Kartachenoje šėlome kartu, paskui išsiskirstėme – kas į Meksiką, kas į Braziliją.“

Darbas ar poilsis? „Tai visuomet opus klausimas kelionėje, – juokiasi Rūta. – Turėdama savo agentūrą, visai atsiriboti nuo darbo tikrai negaliu. Draugai pyksta, kad niekada neatostogauju: neva išvažiuoju atostogų, tačiau iš tiesų dirbu. Vis dėlto ši kelionė buvo labiau atostogos, naujų kraštų pažinimas. Bet, žinoma, ėjau į susitikimus su partneriais, su kuriais seniai bendradarbiauju: kasdien pas juos juk nenuvyksi, o čia buvo gera proga visus aplankyti. Įsitikinau: Europoje visi bėga, skuba, nestabteli susimąstyti, nesidžiaugia akimirka. O Pietų Amerikoje niekas niekur nebėga – gyvena ramiai, pasimėgaudami.“

Kalba. „Žmonės Pietų Amerikoje – malonūs, draugiški, nori bendrauti, bet kyla bėdų dėl anglų kalbos. Aplankiau Kolumbiją, Argentiną, Čilę, Peru ir Urugvajų: visi kalba tik ispaniškai. Aš moku italų kalbą, tačiau tai mažai padėjo. Vis dėlto nėra to blogo, kas neišeitų į gera: kelionės pabaigoje jau visi kalbėjome ispaniškai.“

Baimė. „Kai tik Lietuvoje kam nors pasakydavau, kur išsiruošiau, visi gąsdindavo: „O Dieve, juk ten nesaugu!“ Bet jeigu nuolat visko bijosi – neišlįsi iš namų, galų gale – ir namie visko gali nutikti. Na, kai viešėjome Buenos Airėse, girdėjome apie nukentėjusį švedų turistą, bet gal jis buvo patekęs į tam tikras aplinkybes... Mes bėdų neieškojome, į atokesnį ir nelabai jaukų rajoną buvome užklydę tik sykį. Kur tik nuvažiuodavome, visi mus mokė: „Atsargiai, saugokite pinigus, žiūrėkite savo daiktų.“ Pinigai išties labai smulkūs: banke gauni visą šūsnį, susiriši gumyte – jautiesi tikra milijoniere. Buenos Airių centre labai daug policijos, saugančios turistus.“

Kalnai. Buenos Airėse Rūta savaitę skyrė miestui pažinti ir tango mokytis. „Galima keltu nuplaukti į Urugvajų, aplankyti gražų paplūdimį – tai ir padarėme, vienos dienos toje šalyje visiškai užteko. Įspūdingiausia kelionės dalis prasidėjo, kai nuskridome į Saltos miestą Andų papėdėje, – ten prasideda gražieji Argentinos kalnai. Išsinuomojome automobilį ir savaitę važinėjome po regioną: tokio grožio kalnų gyvenime nebuvau mačiusi... Bandžiau draugams siųsti nufilmuotų vaizdų, fotografijų, bet iš tiesų šią vietą reikia pamatyti gyvai – tų spalvų neperteiksi per jokį objektyvą. Važiuoji, o kalnai akyse keičiasi: žalia, mėlyna, geltona, raudona... Nuostabu.“

Kriokliai. „Ruošdamiesi skristi pažiūrėti Igvasu krioklių jau žinojome, kad jie yra tarsi gamtinė siena tarp Argentinos ir Brazilijos. Atskridome į Argentinos pusę, o apartamentus neapsižiūrėję išsinuomojome Brazilijos pusėje. Patys kalti: teko pereiti pasienį, pateikti pasus, pildyti imigracines anketas... Tačiau kriokliai iš tiesų labai gražūs, iš kurios pusės bežiūrėtum.“

Gimtadienis. „Kolumbijoje man labai patiko Medeljino miestas ir gretimas spalvotais namais garsėjantis Gvatapės miestelis – jų aura išskirtinė. Iš aplankytų sostinių labiausiai sužavėjo Bogota – kalnuota, daug žalumos, puiki gamta. Kartachenoje atšventėme mano gimtadienį: vakarieniavome viešbutyje „Sofitel Legend Santa Clara“, esančiame XVII amžiuje statytame buvusiame vienuolyne. Po gimtadienio nuovargio reikėjo poilsio – prašmatniai ilsėjomės gretimoje saloje. Įsikūrėme gražioje viloje: nuolatinė diskoteka, rokenrolas baseine, juk mes dar jauni, reikia džiaugtis gyvenimu... Plaukiojome jachta aplink Kartacheną: austrės, krabai, geri restoranai pakrantėse... Tikros atostogos. Pietų Amerikoje nėra itin brangu. Atradau savo mėgstamiausią patiekalą – tamalį: tai kukurūzų kruopos ir mėsa, suvynioti į žalius lapus.“

Vieta, kur verta sugrįžti. „Išbandžius prašmatnius kurorto malonumus norėjosi visiškos priešingybės – džiunglių, laukinės gamtos. Likimas mums buvo dosnus: netyčia internete aptikome eko viešbutį kalnuose. Normalus miestietis, tinklalapyje pamatęs jo nuotraukas, būtų bėgęs kuo toliau: nei langų, nei durų, nei civilizacijos... Bet mes to ir ieškojome. Automobiliu viešbutis nepasiekiamas: kelio galą reikia eiti pėstute per beždžionių tiltą. Namukas – apie 50 eurų už parą: langų jame iš tiesų nėra, durys – dėl gražumo, šiek tiek šiltesnis vanduo – tik vakare, kai prišyla per dieną. Tačiau užsisakę tą viešbutį trims dienoms likome jame dviem savaitėms: jautėmės atradę vietą, kurioje jautiesi labai gerai ir niekur nenori važiuoti. Šeimininkai ruošė paeliją, žuvį, valgėme skaniausių pasaulyje avokadų. Iki nuostabaus laukinio paplūdimio – penki kilometrai pėsčiomis. Keldavausi šeštą ryto padirbėti, kad dar spėčiau pabendrauti su Europa, o kai Europa nueidavo miegoti – keliaudavau į paplūdimį. Jei pritrūkdavo civilizacijos, netoliese – puikus hipiškas Palomino miestelis su daugybe turistų. Bet ne civilizacija mane labiausiai sužavėjo... Tas viešbutėlis Kolumbijos gamtoje ir Argentinos kalnai – patys gražiausi šios kelionės prisiminimai.“

Lauktuvės. „Aš taupi keliauninkė – kelionei po Pietų Ameriką man visiškai užtenka dešimties kilogramų lagamino. Namo iš ten parsivežiau kolumbietiškos kavos ir draugų dovanotą šaržą. Ir dar – didelį troškimą lietuviškas žiemas praleisti svetur. Išmokau dirbti per atstumą, tad į kitą tolimą kelionę norėčiau leistis ilgesniam laikui – galbūt pusmečiui, būtų idealu.“