Rūta Meilutytė apie tai, kas ją vadavo iš didelės depresijos
„Manau, visiems mums palengvėjo“, – prisipažįsta olimpinė čempionė Rūta MEILUTYTĖ (20) po dokumentinio filmo „Rūta“ apie save premjeros. Prieš pusantrų metų prieš pat Rio de Žaneiro olimpines žaidynes į pasiūlymą kurti apie ją filmą bičiuliams – fotografui Rokui Daruliui ir operatoriui Ronaldui Buožui – Rūta pasakė „taip“. Ir nepaisydama po to užklupusio išbandymų kupino ruožo – nesėkmingo starto olimpiadoje ir net kelių mėnesių be baseino – ji nepersigalvojo („Buvo sunkių momentų, tačiau minties atsisakyti idėjos nekilo“) ir priešais kamerą buvo atvira. Beprotiškai atvira: Rūta prisipažino, jog didžiulės šlovės kaina – liūdesys ir nerimas, kuris vėliau virto didele depresija.
Kokia buvo pirmoji reakcija, kai iš bičiulių sulaukei pasiūlymo tapti filmo heroje?
Vos išgirdusi pasiūlymą kiek išsigandau, bet nesudvejojau ir beveik iškart sutikau. Tuo metu dar nenutuokiau, kad viskas susiklostys būtent taip, bet jaučiau, kad šis projektas gali būti prasmingas ir svarbus mums visiems. Per žurnalistus ar socialinius tinklus pasakyti tai, ką noriu, yra daug sunkiau, o dokumentika man suteikė galimybę asmeniškai papasakoti savo istoriją be iškreiptų antraščių, be performuluotų atsakymų.
Ką galėtum patarti bendraamžiui, kuris jaučia, jog krinta į bedugnę?
Man labiausiai padėjo kalbėjimasis su žmonėmis. Pirmieji kartai atrodė labai baisūs, buvo gėda ir nesinorėjo pripažinti tiesos, tačiau su kiekvienu pokalbiu darėsi vis lengviau. Tai reikalauja laiko ir nuolatinio darbo su savimi, bet jaustis geriau yra įmanoma, kad ir kaip tuo metu tai atrodytų nepasiekiama. Reikia suprasti, jog daugiau ar mažiau su sunkumais susiduria visi ir tu nesi vienas.
Jaustis blogai yra normalu, to visiškai išvengti beveik neįmanoma ir tai reikia paprasčiausiai priimti. Manau, svarbiausia – nepasiduoti ir nebijoti prašyti pagalbos, kalbėtis. Atsiverdamas supranti, kiek daug žmonių jaučiasi panašiai, tai suteikia vilties ir jėgų.
Keletą mėnesių po nesėkmingos Rio de Žaneiro olimpiados keliavai po pasaulį. Yra sakančių, kad niekur nuo savęs neįmanoma pabėgti, jei kokios nors problemos slegia, slėgs ir už tūkstančio kilometrų. O gal kaip tik pakeitus aplinką gali pastebėti savyje tokių dalykų, kurių neįtari turįs?
Kelionės padėjo prablaškyti galvą ir atrasti daug naujų dalykų. Gavau daug geros patirties ir šiek tiek pažinau save. Supratau, kad kraštovaizdžio keitimas ir bėgimas nuo savęs – ne išeitis. Reikia spręsti problemas ir suprasti, kas iš tikrųjų vyksta. Tai stengiuosi daryti ir dabar.
Liaudies patarlė sako – už vieną muštą dešimt nemuštų duoda. Ar dabar, kai tavo istorijoje yra ne tik medalių, bet ir skaudžių pralaimėjimų, kova su depresija, jautiesi stipresnė nei anksčiau?
Be abejo. Kiekviena maža ar didelė pergalė prieš save suteikia stiprybės ir pasitikėjimo savimi.
Šiltas filmo sutikimas turėjo suteikti pasitikėjimo – gali vėl šokti į savo sportinę kasdienybę iki pat Tokijo olimpiados?
Su šia nuotaika ir energija grįžtu prie treniruočių režimo.