Rūta Mikelkevičiūtė: „Vieno gailiuosi – kad turiu tik du vaikus“

Rūta Mikelkevičiūtė su dukra Dominyka ir sūnumi Jonu Antanu
Rūta Mikelkevičiūtė su dukra Dominyka ir sūnumi Jonu Antanu
Šaltinis: „Žmonės“
2019-09-18 12:00
AA

„Oi, kokia gera buvo vasara“, – nuo praėjusių šiltų dienų vis dar švyti LNK televizijos laidos „Valanda su Rūta“ vedėja Rūta Mikelkevičiūtė. Daug kelionių, gražus laikas namuose su vaikais Dominyka (18) ir Jonu Antanu (3), rytai ir vakarai be skubėjimo ir įtampos – tai vis vasaros bruožai. Bet ji baigėsi, ir Rūta tvirta koja įžengė į naująjį televizijos sezoną. Ne taip lengva patikėti, kad jos karjeroje jis jau dvidešimt penktasis.

„Sulaukiu labai daug pasiūlymų ką nors reklamuoti, bet turbūt per daug įdėjau į savo veidą, kad jį pardavinėčiau bet kam, kas moka. Štai kas pasikeitė per tuos metus: dabar viskas parduodama, – ramiai kalba Rūta. – Dėl naudos galime paaukoti ilgą draugystę. Ilgalaikiai santykiai tapo nemadingi ir nevertingi, skausmas ir liūdesys – nekonvertuojami. Feisbuke visi permanentiškai laimingi: išdavystė, skyrybos – na tai kas, aš laiminga ir graži, aš šypsausi... Bet ar tikrai? Man keista ir tai, kad Lietuvoje laikomasi taisyklės: laidos vedėja turi būti liekna ir daili. Bet nesu skaičiusi Valinsko, Ramanausko-Greitai ar Mikutavičiaus jaunystės ir seksualumo paslapčių – kodėl? Nes vedėjas ir neturi būti lėliškai gražus: jis turi turėti ką pasakyti. Gražių mergaičių Lietuvoje – galybė, bet gerų televizijos vedėjų labai trūksta. Pūsk lūpas ir krūtis kiek nori – charizmos tai nepridės.“

Rūta pasakoja, kad jaunatviškas maksimalizmas jai toli gražu nebuvo svetimas – reikėjo visko, visur, visada. O dabar ne tik nebereikia, bet ir nebesinori nieko įrodinėti. Visų pasaulio pinigų vis tiek neuždirbsi, jachtos jau nenusipirksi, bet ir nereikia: gyvenimo prasmė, pasirodo, visai kita.

„Vieno gailiuosi – kad turiu tik du vaikus. Vis atrodydavo: ai, vėliau... Kokia kvaila buvau, – sako Rūta. – Užtat dabar visoms moterims, jei tik yra galimybių ir noro, siūlau brandžiame amžiuje susilaukti vaiko ar įsivaikinti. Nuoširdžiai. Žinoma, tai vargina, kartais juodai: grįžtu po darbų išsunkta, tenoriu pakelti kojas, pasiimti taurę vyno ir žiūrėti detektyvą, bet atbėga pipiras sprogstančia energija... Tačiau, nepaisant nuovargio, brandžiai porai tai tik į gera. Vaikas suvienija.“

Interviu bei fotosesija – naujausiame žurnale „Žmonės“. Šiame numeryje taip pat skaitykite: